Šiandien Klaipėdoje veikia „Fortum Heat Lietuva“ jėgainė, o Kaune ir Vilniuje projektuojami jos analogai, vargiai atsižvelgiant į ateities perspektyvą. Nesigilinama, kaip naujos jėgainės paveiktų žiedinės ekonomikos modelį, kaip keisis atliekų antrinis (kaip žaliavos) naudojimas, kokių naujų krypčių verslai kursis.
Ateities pokyčių ignoravimas kainuos daug. Pagal dabartinius planus būtų sudarytos galimybės deginti 615 tūkst. tonų atliekų per metus, nors prognozuojamas didžiausias metinis degintinų atliekų kiekis Lietuvoje (kai ekonomika augtų ekspansyviai, o šiukšlių kiekio mažinimo priemonės neduotų jokios apčiuopiamos naudos) siektų vos 438 tūkst. tonų.
Net aplinkai košmariško atliekų didėjimo atveju planuojami deginimo jėgainių pajėgumai – trečdaliu per dideli. O kas bus, jeigu atliekų mažės, sėkmingai jas rūšiuosime ir perdirbsime? Rizikuojame vėjais paleisti daugiau nei 500 mln. eurų. Tai didžiulė investicija, iš kurios privalome reikalauti deramos grąžos visuomenei.
Ateinančiais metais ne tik pažangiose ES šalyse, bet ir Lietuvoje vis didesnė degintinų atliekų dalis bus naudojama kaip žaliava kitiems produktams gaminti. Ar beliks ką deginti? Atliekų perdirbimui skirtų technologijų pramonė progresuoja neįtikėtinai sparčiai ir siūlo vis pažangesnes priemones, leidžiančias sėkmingai išnaudoti žiedinės ekonomikos teikiamas galimybes. Štai prieš mėnesį tuo galima buvo akivaizdžiai įsitikinti Miunchene vykusioje Pasaulinės aplinkosaugos parodoje „IFAT 2018“. Ekspozicijų stenduose buvo demonstruojama, kaip perdirbamos ir iki šiol neperdirbamomis laikytos pakuotės, kitas bioneskaidžios atliekos.
Plėtojant žiedinės ekonomikos modelį ir nesant kitų plėtros alternatyvų turime dėmesį skirti žiedinės ekonomikos piramidės viršūnėje esančiam daiktų ilgaamžiškumo siekiui, jų atnaujinimui, kokybės gerinimui, taisymui ir pakartotiniam panaudojimui. Tokios ateities perspektyvoje atliekų deginimas turėtų būti laikomas vienu iš mažiausiai pageidaujamų jų tvarkymo būdų, patrauklesniu tik už jų šalinimą sąvartynuose.
Europos Komisija yra ne kartą išreiškusi susirūpinimą dėl atliekų tvarkymo problemų Lietuvoje. Ataskaitose atkreipiamas dėmesys, kad lygiagrečiai vykdomos investicijos į mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius ir atliekų deginimo pajėgumus kelia rimtų abejonių. Pabrėžiama, kad Lietuva privalo atsakingai planuoti investicijas, idant nekiltų kliūčių siekiant ES plastiko ir žiedinės ekonomikos strategijoje numatytų ambicingų tikslų 2020 metais perdirbti ne mažiau 50 proc., iki 2030-ųjų – ne mažiau 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, nuo 2035–ųjų – atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.
Lietuvai primenama būtinybė tobulinti ir atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Formuluojant tikslus būtina užtikrinti, kad nebūtų kuriami pertekliniai atliekų deginimo pajėgumai, kurie galėtų trukdyti pasiekti užsibrėžtus perdirbimo tikslus.
Būtent į šiuos tikslus turi būti orientuojamas ir viešasis finansavimas, skatinant nuoseklų perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Paramos lėšos turi būti skiriamos ambicingesniems tvarkymo tikslams, tarp kurių net perdirbimas vis dažniau minimas kaip atgyvenęs tvarkymo būdas, tačiau Lietuva eina primityviausiu keliu – sudeginti potencialią žaliavą net nerūšiuotu aplinkai taršiausiu pavidalu.
Atliekų deginimo idėja įprastai grindžiama argumentu apie neva pigesnes šildymo paslaugas didmiesčių gyventojams. Deginimo šalininkai nutyli, kad gyventojai už šią tariamą nuolaidą susimokės pabrangusiomis atliekų tvarkymo sąskaitomis. Pavyzdžiui, Europos Komisija reikalauja deginimą apmokestinti „vartų“ mokesčiu („Lietuvos energijos“ atstovų teigimu, jis sieks 35 eurus už toną), kurį mokės patys gyventojai. O kas įvertins pavojingais kancerogeniniais dioksinais, furanais ir kitomis medžiagomis užterštą gyvenamąją aplinką?
Deginimo naudą kai kas visgi skaičiuos. Tarp tokių – atliekų deginimo įmonės. Trys kogeneracinės jėgainės gaus nemokamą žaliavą, bet ir rinks užmokestį už deginamas atliekas. Kitas pajamų šaltinis – tai laisvų pajėgumų išnaudojimas importuojant ir deginant atliekas iš kitų šalių, už kurių deginimą, tikėtina, būtų dar daugiau sumokėta. Ar šios įmonių pajamos vertos vilniečių ir kauniečių sveikatos?
Galiu tik atkreipti dėmesį, jog Jungtinė Karalystė šiandien sprendžia sudėtingą klausimą, kai neturi tinkamos atliekų tvarkymo infrastruktūros ir jas eksportuodavo į Kiniją, tačiau ši tokį bendradarbiavimą nutraukė, siekdama įgyvendinti Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus, ir atsakė įsileisti britų atliekas deginimui.
Ar sąmoningai rinksimės lengviausią kelią ir toliau apgaudinėsime visuomenę? Skatinsime siaurą visuomeninės požiūrį į atliekų tvarkymą? Stabdysime naujo pobūdžio verslų, naujų darbo vietų ir naujų gaminių kūrimą? Netgi ir tinkamai išrūšiuotų atliekų homogeniškas aukštos kokybės didelio kaloringumo antrinis kietasis atgautasis kuras būtų vienas iš gaminių (pabrėžiu, jau nebe atliekų), naudojamų kalkių ir cemento gamybai. Jo 100-120 tūkstančių tonų kasmet sudegintų Akmenės cemento gamykla. Tuo tarpu pačias atliekas paleisdami dūmais savaime užkertame kelią naujų jų perdirbimo galimybių atsiradimui, kadangi verslas neberizikuos investuoti. Ką jau kalbėti apie neskatinamą ekologinį visuomenės sąmoningumą, neformuojamus rūšiavimo ir atsakingo vartojimo įpročius.
Netikėtai paprastas atsakymas – tai aiški raudona riba, aiškiai numatant ribinį galimų deginti atliekų kiekį, uždraudžiant tokias atliekas įvežti iš kitų šalių. Užkirtę kelią šio ateities scenarijaus įgyvendinimui, sustabdysime ir aplinkos taršą, keliančią pavojų gyventojų sveikatai, neapgalvotoms viešojo sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.