JAV, siekdamos sustiprinti savo rinką, pasiruošusios per ateinantį dešimtmetį investuoti apie 340 milijardų eurų, Japonija – apie 140 milijardų eurų. Kovo 16-ąją drauge su Europos Komisija pristatėme ir Europos Sąjungos (ES) atsaką – švariųjų technologijų aktą.
Pasiūlymo esmė – prioritetizuoti švarių technologijų plėtrą ir sukurti itin palankią investicinę aplinką štai tokiais būdais:
1. Nustatant labai aiškias laiko ribas, per kurias valstybinės institucijos privalo pateikti savo vertinimus, patenkinti prašymus ir taip toliau. Valstybinėms institucijoms nespėjus suteikti leidimų per nustatytą laiką – laikyti, kad leidimas išduotas automatiškai. Biurokratija negali tapti stabdžiu žaliajai plėtrai.
2. Teikiant valstybines garantijas švariųjų technologijų plėtros iniciatyvoms. Taip pat naudojant jau esamas ES fondų lėšas ir finansavimo instrumentus, tokius kaip „InvestEU“. Europos Komisija įsipareigoja sukurti ir atskirą inovacijų fondą, taip pat teikti ypatingą asmeninį dėmesį didelį potencialą turintiems projektams. Aktualu tiek stambiai pramonei, tiek startuoliams. Svarbiausią vaidmenį vis tik turėtų užimti privačios investicijos, mes galime tik paversti jas saugesnėmis.
3. Dėmesį skiriant ne tik pačioms technologijoms, bet visai jų ekosistemai – pradedant akademijomis, kuriose žmonės galėtų įgyti reikiamą profesinį išsilavinimą ir žinias, ir baigiant parama bet kokių švariųjų technologijų komponentų gamybai. Paprastai tariant, nesvarbu, ar norima gaminti saulės baterijas, ar tik procese naudojamus chemikalus – visa industrija prioritetizuojama ir jai skiriama ypatinga svarba.
4. Taip pat valstybes raginame sukurti ištisus investicinius slėnius, kuriuose galiotų dar labiau supaprastinta tvarka technologinei ir pramoninei plėtrai, ir būtų sėkmingai ugdoma lokalizuota darbo jėga.
Mūsų skaičiavimais, jei valstybės nusiteiktų ambicingai, jau 2030 metais Europoje galėtume patys pasigaminti iki 40 proc. reikalingų saulės baterijų, 85 proc. vėjo turbinų, 60 proc. šilumos siurblių, 85 proc. baterijų, 50 proc. švaraus vandenilio.
Privalu pasakyti, kad konkuruodami su partneriais turime būti ir labai atsargūs. Ar svarbu užtikrinti Europos konkurencingumą? Tikrai taip. Vis dėlto labai svarbu ir atrasti sveiką balansą, kad Vakarų šalys neužsidarytų viena nuo kitos, o taip pat ir nuo likusio pasaulio.
JAV Prezidentas Joe Biden mus užtikrino, kad konkurencijoje draugystės nepamesime, švariųjų technologijų aktas taipogi pristatomas atsižvelgiant į globalios prekybos svarbą. Po susitikimo su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen – Amerika šiek tiek labiau atvėrė duris Europos gamintojams ir apskritai visiems savo prekybos partneriams.
Vis tik svarbiausia nepamiršti, kad šios pramonės šakos yra raktinės ne tik siekiant išlikti konkurencingiems ateityje, bet apskritai siekiant išsaugoti pačią ateitį. Todėl, suvokdamas šių įvykių svarbą, negalėčiau sakyti, jog mūsų pasiūlymai yra labai ambicingi. Net ir vertinant visą paketą mūsų pristatytų iniciatyvų, kurios apima ne tik švariųjų technologijų gamybos plėtrą, tačiau ir vandenilio gamybos reguliavimą, ir siekį Europoje sukurti kur kas didesnę ir tvaresnę žaliavų rinką, pvz., tokių kaip pusbrangiai metalai, be kurių neįmanomi nei automobiliai, nei išmanieji įrenginiai, – tenka žvelgti į ateitį nerimastingai.
Visos šios iniciatyvos, kaip ir apskritai ES plėtojamas žaliasis kursas, apie tą patį – apie siekį kurti išorės šokams atsparias tiekimo grandines, apie gebėjimą Europos Sąjungai tapti kuo labiau nepriklausomai, apie ekonomiką, kuri būtų tvari ir draugiška aplinkai ir orientuota į ateitį, ypač strateginėse ūkio šakose.
Ir vis tik – mes esame spaudžiami iš visų pusių.
Lietuvoje esame mažai linkę kalbėti apie tai, kad viduje Vakarų geopolitinio bloko esame ne tik partneriai, tačiau ir stiprūs konkurentai. Galbūt tik sutapimas, galbūt reakcija į tas pačias aplinkybes, o galbūt ir mūsų partnerių strateginis mąstymas nulėmė tai, jog konkurencija sparčiausiai aštrėja tada, kai Europoje susiduriame su beprecedenčiu kiekiu iššūkių vienu metu. Būtų paika manyti, kad tai tiesiogiai neveikia ir Lietuvos. Dabar gali būti sunku įsivaizduoti, tačiau jau po 30-ies metų Vakaruose absoliučiai dominuos automobiliai be vidaus degimo variklių. Gamintojai, kuriems nepavyks įsitvirtinti naujoje realybėje, gali paprasčiausiai išnykti.
Kas nutiktų Lietuvoje, jeigu, pavyzdžiui, dramatiškai susitrauktų automobilių pramonė Vokietijoje? Vokietijoje, kuri yra vienas svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių, užsienio investicijų šaltinių ir didžiausia ES donorė. Nė nekalbant apie tai, kad JAV vis daugiau dėmesio telkiant į Pietryčių Aziją, šiandien labiausiai tikėtinas ateities scenarijus, jog Vokietija perims ir NATO lyderystės klausimus Europoje. Tai, beje, dar viena tema, kuria Lietuvoje dažnai bijoma atvirai kalbėti, nors procesas jau yra prasidėjęs. O kur dar pačios Lietuvos konkurencingumo klausimai. Tad būtų labai apmaudu, jei šis geopolitinis mūšis Lietuvą aplenktų. Juoba, kad tai ne tik grėsmė, tačiau ir visa aibė galimybių.
Ateinantis dešimtmetis gali nulemti Europos geopolitinį vaidmenį ištisiems šimtmečiams. Labiausiai kritiški balsai kalba apie Europai gręsiančią deindustrializaciją. Tuo tarpu Europiečiai, susidūrę su didesniais kataklizmais, mėgsta atsisukti į ES institucijas ieškodami sprendimų. Svarbu suprasti, kad kryptį ES jau yra nubrėžusi, tačiau kokioje realybėje gyvensime po dešimties ir dvidešimties metų, šiandien labiausiai priklauso nuo nacionalinių valstybių ambicijos ir ryžto tai įgyvendinti.
Karo, infliacijos, energetikos krizės kontekste tai gali neatrodyti kaip svarbiausi klausimai šiandien, tačiau pradėti dirbti po 10-ies metų jau gali būti per vėlu – mes esame itin pažeidžiami.
Kaip tik žymime ES bendros rinkos sukūrimo trisdešimtį – vieną svarbiausių žingsnių ES istorijoje, dėl kurio Europai pavyko iš dalies konsoliduoti savo galią prie globalaus stalo. Mūsų balsas tapo svarbesnis, nes už mūsų nugaros stovėjo milžiniška rinka – net ir pasauliniais mastais.
Mes vis dar esame pasauliniai teisėkūros lyderiai, ypač kovodami už savo piliečių, vartotojų teises, savo gamtą, net ir reguliuodami naujausias technologijas. Apie tai byloja ir tas faktas, kad išgyvenome „Brexit“ praktiškai nepajutę jokių pasekmių, kitaip nei mūsų draugai kitapus Lamanšo sąsiaurio.
Ir vis tik bendra rinka padėjo konsoliduoti galią tik iš dalies, nes, kaip teisingai jau prieš 13 metų pastebėjo Michelis Barnier, tuometis ES vidaus rinkos komisaras: „Bendra rinka tampa vis labiau ir labiau reikalinga ir vis mažiau ir mažiau populiari.“ Bendra rinka šiuo atveju reiškia nerealizuotą valstybių narių potencialą susivienyti. 2023-iaisiais tai vis dar yra tiesa. Gana pranašiški žodžiai, turint omeny, kad tas pats M. Barnier vos po 6 metų gynė bendrus ES interesus prie „Brexit“ derybų stalo. Ir jam teko ypač sunkus vaidmuo siekiant užtikrinti, kad ES kalbės vienu balsu.
Šįsyk ne kitaip – ateitis didele dalimi priklauso nuo to, kiek rimtai nacionalinės valstybės suvoks ir atsižvelgs, kad kalbos apie konkurenciją švariųjų technologijų rinkoje – nėra vien tik politinis idealizmas siekiant apsaugoti žuvytę ar medelį. Todėl tik nuo politinės ambicijos ir valios priklausys ir tai, kiek ateities Europa bus vartotojų kontinentas, o kiek – kūrėjų. Ir apskritai, kokią vietą užimsime prie pasaulinio stalo. Ir net ir tai, ar tame pasaulyje eilinis žmogus dar galės nusipirkti žuvies vakarienei.