Tačiau valstybėje piliečių tarpusavio pasitikėjimas nėra vien tiesioginis. Šiam santykiui tarpininkauja institucijos. Geriausia, kai pasitikime ir vieni kitais, ir institucijomis. Tuomet visuomenė yra atspari ir vėgėlei, ir vilkui – kitaip tariant, politiniam popsui.
Kita vertus, galime nepasitikėti konkrečiais žmonėmis, bet jei pasitikime institucijomis, viskas yra gerai. Žymiai blogiau – kai pasitikime tik žmonėmis, bet nepasitikime institucijomis. Dar blogiau, kai nėra pasitikėjimo nei žmonėmis, nei institucijomis. Tokia visuomenė neturi „imuniteto“. Ji neatspari iš vidaus.
Pagrindinė valstybės institucija yra ne kokia nors įstaiga, ne Vyriausybė ir net ne Seimas. Pagrindinė valstybės institucija yra Konstitucija. Konstitucija – tai mūsų teisės ir pamatinė visų piliečių lygybė. „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygus“, – sako mūsų Konstitucijos 29 str. Tai esminė teisingumo prielaida.
Pasitikėti demokratinėje visuomenėje galima tik tomis institucijomis, kurios yra teisingos. Teisingos ne vieno ar kito žmogaus atžvilgiu, bet visų visuomenės narių atžvilgiu. Nes jei „teisinga“ tik man ir mano draugams, bet neteisinga kitiems, tai neteisinga apskritai.
Kodėl žmonės nepasitiki Lietuvos pajamų mokesčio sistema? Todėl, kad ji neteisinga. Vienų pajamas ji apmokestina vienaip, kitų – kitaip. Priklausomai nuo veiklos formos, pajamų rūšies ir veiklos pobūdžio. Tarsi euras, kurį gauname kaip darbo atlygį, būtų kitoks nei euras, gautas dividendų forma.
Drįstu teigti, kad mokesčių sistema yra tarsi antroji, nematoma konstitucija. Ji tarpininkauja tiek mūsų santykiuose su valstybe, tiek vienų su kitais. Jei mokesčių sistema neteisinga, ji nekuria pasitikėjimo valstybe. Atvirkščiai, šį pasitikėjimą ji griauna. Dėl to netenkame vidinio atsparumo – imuniteto populizmui ir išorės grėsmėms.
Štai kodėl turime sutarti, kokia mokesčių sistema būtų teisinga. Sutarę – ją keisti.