Tačiau nūnai perskaičiau tą politiko tekstą, paskleistą oficialiąją Mokslo ir žinių dieną, ir du žinių taškus pastatysiu.
Profesorius Vytautas mat apšmeižęs komuną, kuri niekad neįtakojo, nemėgino ir nemanipuliavo tautos mylimu poetu. Už tokį partijos šmeižtą galėtum, žmogau, ir dabar susilaukti prokuroro taburetės virš galvos. Perspėja J. Jurgelis, nedrumstėjas.
„Tautos“ masto mąstymas „ką čia išsirinkus prezidentu“ jau 1991 m. pavasarį, kai televiziją tebebuvo užgrobę priešai, kai teturėjom vienintelį Islandijos pripažinimą ir vos pradėtą rengti europietišką Konstituciją, kuri gal gims dar po pusantrų metų – tikrai nebent iš Sigmundo Freudo sapnų srities. Nors ką gali žinoti, ką rezgė anuomet grupė draugų, mėgstanti save vadinti liaudimi arba tauta. Tie draugai jau metais anksčiau, 1990-ųjų pavasarį, siūlė Aukščiausiajai Tarybai skelbti prezidento rinkimus, nes tai, anot jų, vienintelis kelias ištaisyti istorinę Kovo 11-osios klaidą.
Tad politiškai ir be gailesčio sapnuojantiems vertėtų kitąkart suderinti drumstus atminties laikrodžius su faktais.
J. Jurgelio kūrybą, kaip kažkoks blogas profesorius veržte veržėsi į Justino trilogijos spektaklius ir t. t., palieku grožinei literatūrai.