Trisdešimt trejus metus gyvename Lietuvos valstybėje, kurios pažanga pagrįstai didžiuojamės. Esame Europos Sąjungos ir NATO dalis, tvirtai stovime laisvės pusėje, turime veikiančias vakarietiškas institucijas ir gyvybingą ekonomiką. Mūsų miestų ir miestelių gatvės ne tik tolydžio gražėja – švaros ir tvarkos mums gali pavydėti daugelio senųjų Vakarų valstybių miestai.
Nepaisant to, mums maloniai pakutena paširdžius žinia apie Prancūzijos Prezidento žmoną, išėjusią pasigrožėti Vilniaus senamiesčiu, arba Kanados premjerą, ilgėliau pasilikusį mūsų sostinėje, kad galėtų pasidžiaugti jos privalumais. Vis dar esame lyg tie „suaugusiųjų“ pripažinimo trokštantys paaugliai.
Neturėtume dėl to savęs per daug smerkti. Šalia mūsų gyvenančiai dešimteriopai gausesnei lenkų tautai būdingos panašios reakcijos. Tiktai savo istorinę atmintį jie saugo ir gaivina kur kas nuosekliau ir agresyviau nei mes.
Ir mes, ir jie, ir ukrainiečiai priklausome tai Europos tautų grupei, kuriai istorijos vingiuose teko nuolat įrodinėti savo teisę būti. Tačiau yra klaidinga manyti, kad didžiųjų tautų istorinė atmintis visai nebuvo ir nėra išprievartauta.
Berlyno centre, Treptovo parke, tebestovi 1945 metais pastatytas paminklas sovietų kariui-išvaduotojui, kuris ant rankų neša išgelbėtą vokiečių mergaitę. Sunku įsivaizduoti ciniškesnį pasityčiojimą iš daugybės tūkstančių išprievartautų ir nukankintų Vokietijos moterų. Jei ir atsirado anuomet koks nors žmogiškumo nepraradęs rusų karys, tai negali paneigti daugybės šios armijos karių įvykdytų karo nusikaltimų. Tačiau paminklas pagal sutartį su Sovietų Sąjunga, kurios seniai nebėra, vis tebestūkso. Ir tikrai nėra vienintelis Europoje – teko girdėti, kad austrai analogišką „grožį“ Vienoje vadina „paminklu nežinomam prievartautojui“.
Visiškai suprantama, drąsu ir garbinga, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys tokių paminklų stengiasi atsikratyti. Tačiau per nepriklausomybės laikotarpį sugebėjome pasistatyti ir šį bei tą, kas desovietizacijos įstatymo kontekste atrodo ne mažiau keistai.
Pavyzdžiui, 2018 metais Nidoje buvo atidengtas paminklas prancūzų intelektualui Jeanui Pauliui Sartre‘ui. Bronzinė figūra, sukurta pagal nuotrauką iš Sartre‘o apsilankymo Lietuvoje 1965 m., pavadinta „Prieš vėją“. Pavadinimas skamba ironiškai – Sartre‘as visada nuosekliai pūsdavo pavėjui su Paryžiaus marksistų ir komunistų madomis, kai reikėdavo viešai pulti JAV bei teisinti komunistinių režimų nusikaltimus Sovietų Sąjungoje ir kitur. Verta paminėti, kad Kambodžos skerdikas Pol Potas buvo Sartre‘o studentas ir ideologinis pasekėjas.
Sartre‘as ragino komunizmą vertinti „ne pagal veiksmus, o pagal intencijas“. Kai Chruščiovo laikotarpiu Vakaruose buvo paviešinta tiesa apie Stalino nusikaltimus, Sartre‘as pasmerkė šį žingsnį teigdamas, jog „masės nepasirengusios sužinoti tiesą.“ Sartre‘as ne tik teisino Staliną ir jo žiaurumus, bet ir pats mėgo rašyti skundus prieš jam neįtikusius kolegas, kaip kad, pavyzdžiui, prieš konkurentą Albertą Camus. Šie skundai, amžininkų teigimu, buvo stalininio stiliaus ir elgesio pavyzdys.
Neturiu abejonių, kieno pusėje – Rusijos ar Ukrainos – šiandien stovėtų šis pavėjui žygiavęs filosofas. Lietuvių tautinės aspiracijos jam irgi nebuvo svarbios. Tai paliudijo dabar dažnai minimas poetas Justinas Marcinkevičius, dar 1981 m. išleistoje knygoje „Dienoraščiai be datų“. Šioje knygoje poetas atvirai aprašė pokalbį su Sartre‘u, kuriame filosofas patarė rašyti ne lietuvių, o kuria nors iš didžiųjų – suprask, rusų – kalba. Po šio pokalbio J. Marcinkevičius dienoraštyje užrašė: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.“
Tauta, kuriai rūpi jos pačios likimas, tikrai nestatytų paminklo Stalino advokatui ir lengva ranka neatstumtų Justino Marcinkevičiaus.
Buvau penkiolikmetė, kai Kaune susidegino Romas Kalanta. Ir nedaug vyresnė, kai „Pergalės“ žurnale perskaičiau J. Marcinkevičiaus dramą „Prometėjas“, kurios finalinėje scenoje pasmerktas Prometėjas sako: „Einu, ugnie, einu į savo kančią, / į savo laimę, pergalę, likimą, / nekaltindamas nieko, nes taip reikia: / kad būtumei į žmogų panašus, tu privalai būt panašus į dievą, / kurs savo kančią paverčia džiaugsmu, / tikėjimu, šviesa, kūryba, meile.“ Kaip žinoma, mitinis Prometėjas nesudega, o yra prikalamas prie uolos. Tačiau J. Marcinkevičiaus Prometėjas žengia į ugnį – tad ir man, paauglei, nereikėjo aiškinti, apie ką iš tiesų ši drama. Gerai atsimenu, kaip ilgai ir garsiai raudojau perskaičiusi šį kūrinį. Visada būsiu dėkinga J. Marcinkevičiui už tas ašaras, nes jos sustiprino mane kaip lietuvę.
Labai pritariu prof. Viktorijos Daujotytės teiginiui, kad J. Marcinkevičius buvo „būtinas, pirmos būtinybės poetas. Artinęs žmonėms jų tautą, kalbą, gamtą, būdą.“
Prisipažinsiu, kad dabar vykstanti diskusija man sukėlė didesnį rūpestį ne dėl paties J. Marcinkevičiaus paminklo, bet dėl to, kaip jis ir kiti to meto iškilūs lietuvių poetai pateikiami moksleiviams literatūros pamokose. Daug prarastume, jei nesugebėtume paaiškinti jaunajai kartai, ką reiškė būti kūrėju totalitarinės cenzūros sąlygomis, kai vienintelis būdas pasakyti tiesą buvo Ezopo kalba. Ir kaip tomis sąlygomis buvo išlaikyta lietuvybės dvasia, kurios vedama mūsų tauta pakilo ir išėjo į Baltijos kelią?
***
Senųjų Europos tautų sostines puošia senovės karvedžių ir valdovų paminklai, nuo savo pjedestalų atsainiai žvelgiantys į praeivius. Kai kurie sako, neva mums to nereikia, mat šie valdovai, karaliai ir karvedžiai nebuvo liberalūs demokratai. Tačiau tos tautos suspėjo pasistatyti savo istoriją simbolizuojančius paminklus, o kitoms tenka paknopstomis vytis prarastą laiką.
Apie šias tautas – taigi ir mus – 1980 m. viešėdamas UNESCO kalbėjo Popiežius Jonas Paulius II. Anot Šventojo Tėvo, šios tautos „stengiasi išsaugoti savo tapatybę ir vertybes prieš iš išorės primestų modelių įtaką ir spaudimą.“
Lietuvoje dedame daug pastangų rekonstruodami savo istorinę atmintį. Atsikasėme ir užkonservavome rusų su žeme sulygintų Valdovų rūmų pamatus, atrandame partizanų bunkerius, ieškome partizanų palaikų. Nuolat patiriame, kad žvilgsnis į praeitį nėra paprastas, kai užkliūvame už holokausto patirčių. Vis dėlto apmaudu, kad viena seniausių pasaulio kalbų kalbanti tauta, kuri pagrįstai gali didžiuotis savo valstybingumo istorija, vis dar stokoja šią istoriją perteikiančių ženklų mūsų viešosiose erdvėse.
Nemanau, kad demokratija kalta dėl tų aršių ginčų, kurie kyla kiekvieną kartą, kai pabandoma pastatyti paminklą iškiliam veikėjui ar tautiniam pasipriešinimui. Ne demokratija, bet saviniekos virusas čia pasireiškia. Ir kas žino, galbūt iš tokių kaip Sartre‘as perimtas nihilizmas trukdo mums objektyviai, bet su meile vertinti savo istoriją, neignoruojant ir konkretaus laikotarpio aplinkybių konteksto.
Nuo šito saviniekos viruso reikia skiepų. Man atrodo, kad geriausias skiepas būtų gražus, talentingo(-os) skulptoriaus(-ės) sukurtas paminklas Prezidentui Antanui Smetonai jo svarbą atitinkančioje Vilniaus vietoje. Taip, tam pačiam Antanui Smetonai, kuris toli gražu nebuvo palankus mano broliams krikščionims demokratams, tačiau jam vadovaujant per trumpą laiką Lietuvoje buvo sukurta stipri švietimo sistema ir išugdyta sąmoninga ir kūrybinga patriotinės lietuvių inteligentijos karta. Dėl jos palikimo šiandien esame – Tauta ir Valstybė.
Juk nemanome, kad mūsų tapatybei išreikšti pakanka svarbiausioje sostinės aikštėje įrengti paplūdimį ar surengti šaltibarščių festivalį?
Tad pabaigai – dar citata iš J. Marcinkevičiaus: „Kokia ugnim nušviesti tavo dvasią, / kad ji galėtų grumtis, degti, šviesti, / mylėti ir aukotis, ir kentėt?“ – „Prometėjas“, 1972–1973 m.