Apie tuos patriotinius laikus 1993-iaisiais priminė ir apie bendrus įgulos ir vietinių Kanados lietuvių nuotykius pasakojo dabartinis Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos vykdomasis direktorius Robertas Valantiejus, anuomet laive „Kapitonas Stulpinas“ ėjęs elektromechaniko pareigas.
Uždažė kūjį ir pjautuvą
Balkeris „Kapitonas Stulpinas“ buvo „Kapitan Panfilov“ tipo laivas, pastatytas 1981 metų gegužę Ukrainos Chersono uosto laivų statykloje. „Lietuvos jūrų laivininkystė“ turėjo kelis „kapitonų“ serijos laivus. Vienas jų buvo pavadintas Liudviko Stulpino – pirmojo nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitono ir viršininko garbei.
R. Valantiejus baigė Admirolo Makarovo jūrų akademiją Sankt Peterburge 1991 metų liepą ir įgijo elektromechaniko specialybę. Tuo metu tai buvo geriausiai vertinama jūrinio profilio mokykla.
Baiges mokslus jis ketverius metus dirbo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“. 1991-ųjų rugpjūtį, jau po pučo, buvo pirmas jo kaip elektromechaniko reisas laivu „Kapitonas Stulpinas“, kuriam vadovavo kapitonas Eimutis Astikas, į Kubą ir atgal. „Grįždami iš Kubos mes perdažėme laivo kaminą. Paprastai ant jo būdavo raudona juosta ir kūjis su pjautuvu. Pastaruosius keitėme stilizuotu „Laivininkystės“ ženklu. Patį kaminą perdažėme Lietuvos trispalvės spalvomis“, – prisiminė R. Valantiejus.
Bendruomenė pasitiko laivą
„Kapitonas Stulpinas“ buvo vienas pirmųjų laivų, kuriame Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo iškelta šalies vėliava. Laivas į Didžiuosius ežerus išplaukė iš Suomijos, pakeliui užsuko į Sent Džonsą ir Monrealį ir 1993 metų gegužės 2 d. atvyko į Hamiltoną. Tai buvo pirmas laivas Kanados istorijoje, atplaukęs su Lietuvos vėliava. Tuo metu „Laivininkystei“ dar vadovavo Antanas Anilionis.
Kanados lietuvių bendruomenė nusprendė pasitikti tą laivą. Pirmą dieną, kai buvo pranešta apie „Kapitono Stulpino“ atvykimą, buvo susirinkę šimtai žmonių, tačiau tądien jis taip ir neatplaukė. O kai laivas pagaliau pasirodė, žmonių krantinėje jau buvo mažiau, tačiau, pasak R. Valantiejaus, įgulos akimis žiūrint, tai vis tiek buvo įspūdingas susitikimas. Žmonės ant kranto mojavo Lietuvos trispalvėmis, Kanados vėliavomis. „Mūsų įplaukimas į Hamiltono uostą buvo įspūdingas“, – sakė pokalbininkas.
Virė cepelinus laive
Kanados lietuvių bendruomenės nariai buvo pakviesti į laivą, jame lankėsi ir gimnazistai. Vietiniai įgulai organizavo keliones po Kanadą: pasiekti ir Niagaros kriokliai, ir Torontas, aplankytos pagrindinės lietuvių vietos šioje šalyje: lietuvių bažnyčia Hamiltone, kultūros namai, gimnazija ir kt.
Buvo surengtos krepšinio varžybos tarp laivo įgulos ir vietinio krepšinio klubo „Kovas“. „Vaišės vyko tiek krante, tiek laive. Ir cepelinus virėme, ir kanadietiško alaus ragavome.
Kazimierą Deksnį, kuris jau 1993-iaisiais buvo aktyvus Kanados lietuvių bendruomenės narys, išmokėme dainuoti „Šalia kelio karčiama“, jis tos dainos išmokė visus Kanados lietuvius. Pastaruoju metu jau nebe pirmą kadenciją jis yra Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, kasmet lankosi Lietuvoje“, – pasakojo R. Valantiejus.
Maždaug pusę „Kapitono Stulpino“ įgulos sudarė lietuviai. Gana patriotiškai nusiteikę, jie aktyviai dalyvavo bendruose renginiuose. Tais laikais laivuose dar būdavo gydytojai. Tąkart į tą įdomų reisą plaukė gydytojas Vaclovas Vainauskas. Jo laukė įvairūs ekstremalūs išbandymai: teko ir dantį traukti, ko anksčiau nedarydavo, naudoti įdomius anesteziologijos metodus.
„Tais metais tris kartus plaukėme į Didžiuosius ežerus. Tai sudėtingiau daryti nei per vandenyną plaukti. Bet pamatėme tokių vietų, prisiminimai apie kurias liko visam gyvenimui. Tąkart mes ir kitus lietuvius aplankėme. Nuvykome į buvusį Čikagos lietuvių rajoną, dabar jame lietuvių jau mažuma, pietavome restorane „Seklyčia“.
Tuos Didžiuosius ežerus išmaišėme visus. Nuo pradinio ežero buvome nuplaukę iki paskutinio, iki paties vakariausio taško, Duluto uosto. Tai buvo įsimintiniausi metai per visą mano jūrinę karjerą. Visa mūsų odisėja truko 8 mėnesius – nuo 1992 metų lapkričio iki 1993 rugpjūčio“, – prisiminimais dalijosi pokalbininkas.
Susitinka iki šiol
Po poros metų, 1995-aisiais, su K. Deksniu ir jo žmona Klaipėdoje susitiko keli buvusios „Kapitono Stulpino“ įgulos, kuri plaukė į tą įsimintiną reisą, nariai. O kitą kartą Lietuvoje susitikta jau tik 2019 metais, kai Robertas pamatė Kazimierą su Kanados vėliava Klaipėdos kruizinių laivų terminale švenčiant Lietuvos valstybės dieną. Kad ir po daugelio metų tąkart pavyko surinkti buvusios įgulos branduolį. Iš tų įgulos narių, kurie buvo Kanadoje 1993-iaisiais ir su kuriais artimiau bendrauta, į jūrą jau nė vienas nebeplaukia.
Pernai vėl pasimatyta. Paplaukiota laivu „Forelle“ po Klaipėdos uostą, papietauta burlaivyje-restorane „Meridianas“. Kaip tik tuo metu Klaipėdos uoste buvo prisišvartavę NATO laivai, tarp jų buvo ir su Kanados vėliava.
„Šiemet Kazimieras parašė, kad Klaipėdoje bus rugpjūčio 6 d. ir kad reikia paminėti „Kapitono Stulpino“ apsilankymo Kanadoje 30-metį. Buvom susirinkę pas vieną iš įgulos narių ir praleidome puikų vakarą. Vėl sudainavome „Šalia kelio karčiama“, – pasakojo R. Valantiejus.
Svečiui buvo aprodytas ir laivų statytojų muziejus, kuris yra Vakarų Baltijos laivų statykloje, ir Pauliaus Lindenau laivų statyklos muziejus, esantis šalia Kruizinių laivų terminalo, šalia elingo. „Laivininkystės“ istoriją K. Deksniui papasakojo Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos vykdomasis direktorius Viktoras Čepys.
Locamanui teko papasakoti Lietuvos istoriją
2009-09-10 „Vakarų eksprese“ laivo „Kapitonas Stulpinas“ kapitonas Eimutis Astikas dalijosi savo prisiminimais. Tekstas sutrumpintas.
Manau, motorlaivio „Kapitonas Stulpinas“ įgula tikrai nepamiršo reiso į Kanados uostą Hamiltoną. Nes plaukėme jau su Lietuvos trispalve ir buvome pirmieji, atvykę į Kanadą su lietuviška vėliava. Net keturias dienas galėjome bendrauti su vietiniais lietuviais.
Išplaukdamas iš Suomijos pasiunčiau ten gyvenančiam iškiliam lietuviui buriuotojui Broniui Stundžiai laišką, ir jo entuziazmo dėka mums buvo surengtas puikus sutikimas. Labiausiai buvo nustebęs locmanas: pavakarys, o krantinėje ne mažiau kaip šimtas piliečių su jam nepažįstamomis vėliavomis džiaugsmingai sveikina būtent šį laivą.
Teko jam trumpai papasakoti mūsų lietuvių tautos ir valstybės istoriją per paskutinį šimtmetį. Su tautiečiais susidraugavome. Jie mums surengė iškylą prie Niagaros krioklio. Laivo žmonėms tai buvo puiki diena, kurią mums padovanojo Kanados lietuviai ir pavaišino puikiais pietumis restorane prie pat krioklio.
Sutikom lietuvius jūreivius
1993-06-22 Kanados lietuvių leidžiamame laikraštyje „Tėviškės žiburiai“ rašė Kazimeras Deksnys. Tekstas sutrumpintas. Š. m. gegužės 2 d. į Hamiltono uostą atplaukė Lietuvos prekinis laivas „Kapitonas Stulpinas“. Hamiltono lietuvių bendruomenė pradėjo organizuoti jo sutikimą. Uosto prieplauka priklauso privačiai bendrovei.
Buvo pasakyta, kad į prieplauką įsileis tik apie 10–20 žmonių. Pradžioje buvo pranešta, kad laivas atplauks balandžio 28–29 d. d. Tačiau atplaukimo data keitėsi beveik kas dieną. Hamiltoniečiai juokavo: „Laivas ne traukinys.“ Gegužės 2 d. hamiltoniečiai lietuviai su trispalvėmis susirinko prie molo ir laukė.
Staiga vienas pastebėjo laivą su Lietuvos vėliava. Visi pradėjo mosikuoti trispalvėmis. Išbėgę ant denio jūreiviai pradėjo fotografuoti juos pasitinkančius tautiečius. Sunku aprašyti jausmą pirmą kartą matant Lietuvos vėliavą, plevėsuojančią virš laivo. Atrodė lyg tai Lietuva atvyko pas mus.
Apžiūrėjus laivą išlipantis iš jo kiekvienas hamiltonietis buvo apdovanotas duonos kepalu iš Klaipėdos. Laive buvo švenčiamas vyriausiojo laivo virėjo Ričardo Gurausko gimtadienis. Jis ta proga išvirė cepelinų. Prie jų – juoda duona su česnakais ir lietuviška gira. Hamiltoniečiai įteikė jam knygą „Lietuviški receptai“.
Laivas iš Hamiltono uosto išplaukė gegužės 5 d. Hamiltoniečiai ir vėl susirinko prie prieplaukos, padainavo lietuviškų dainų ir išlydėjo laivą į nakties tamsumą. Laivas „Kapitonas Stulpinas“, išplaukęs iš Hamiltono, dar buvo sustojęs Klivlande, Toledo ir Port Huron miestuose.
Visur jūreiviai sutiko lietuvių. Gegužės 13 d. laivas iš Port Huron išplaukė į Ispaniją. Grįžtant laivui kanalu, prie vieno šliuzo pavyko dar jūreiviams paduoti keletą „Tėviškės žiburių“ numerių. Buvo galutinai atsisveikinta su Lietuvos laivu. Apėmė kažkoks liūdesys...
