Labai įtakingi elito Lietuvos atstovai pasistengė apginti Konstituciją nuo savo žmonių, pabėgusių į kitas ES ir NATO šalis, nuo šio elito sukurto skurdo, didėjančios atskirties, neteisybės ir tris dešimtmečius trunkančio nežmogiškumo. Elitas pasakė – mes nė piršto nepajudinsime, kad Jums atsivertume, jau visus 27 metus darome viską, kad būtų gera tik mums, t. y. tiems, kurie dalinasi valdžia ir pinigais, o jeigu Jūs norite būti mūsų projekto dalimi, turėsite dabar visi eiti prie urnų ir įrodyti, kad esate verti būti lietuviais.
Mes manome, kad Jums nepavyks, todėl ir išsiuntėme Jus kuo toliau. Iš tiesų mums nereikia Jūsų balso, nereikia Jūsų kritikos ar tuo labiau bandymų pakeisti Lietuvą kaip elito projektą. Mums gera ir taip. Mes dalinamės Jūsų pinigus, lupame nuo Jūsų devynis kailius, keliame kainas, dalinamės valdžia, nes mums postai svarbiausia. Mes nesikeičiame jau tris dešimtmečius ir keistis tikrai nenorime. Mes geriau iš Jūsų pasišaipysime ir eilinį kartą pamokysime, kaip reikia gyventi. Jeigu Jūsų dar daugiau emigruos – jokių problemų, mes atkursime sovietinius kolūkius, išlaikytinių rojų regionuose, kiekvienoje žinyboje, sostinėje ar kitose mūsų valdžios atstovybėse. Lietuva buvo ir bus valdžiažmogių šalis, kurių garbę ir orumą gins Konstitucija – žmonės, jeigu nori, tegu ginasi patys, todėl, beje, ir atėmėme teisę jiems tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį teismą.
Ar gali būti kitaip? Žinoma, gali. Tik privalome visi parodyti, kad galime ir mokame kovoti su savivale moderniais ir demokratiškais būdais. Visi, kuriems rūpi Lietuva, jos išvykstanti ateitis ir jaunimas. Būsimame referendume dėl pilietybės išlaikymo (dėl kurio terminų, formuluočių, apimties, organizavimo modalumų iki šv. Kalėdų sutars politiniai lyderiai) mes, šios šalies piliečiai, galime laimėti kelis dalykus:
– Įrodyti elito Lietuvos atstovams, kad jų projektas jau pasiekė finišo tiesiąją. Kad teisę į savo balsą turime ir mes, šios šalies piliečiai, išvyti tiek už savo šalies ribų, tiek už stiklinio Vilniaus burbulo. Kiekvienas iš mūsų per pastaruosius 27 metus prarado savo artimuosius – sūnus, dukteris, tėvus, senelius ar net šeimas, kurių dalis išvyko neapsikentę vergijos, atsilikimo, sovietinių kolūkių, kuriuos plutokratinis elitas puoselėja Lietuvoje.
– Įtvirtinti Lietuvą, kuri niekada nesumažės iki dviejų milijonų, tačiau, išaugs iki keturių ar gal net penkių.
– Išplėsti Lietuvos ribas ne tik regione, Europoje, bet ir visame pasaulyje – prisijungti tolimas, tačiau iki skausmo gerai pažįstamas bendruomenes Čikagoje, Kalifornijoje, Pensilvanijoje ir kitur JAV, Toronte, Londone, Peterboroughe, angliškame Bostone, Dubline, Osle ir kituose Norvegijos lietuvių namuose, Stokholme, Frankfurte bei Vasario 16-osios gimnazijoje, Suvalkų krašte ir visur kitur, kur lietuvybę išlaiko daugiau nei du šimtai pačių lietuvių, (deja, ne Lietuvos valstybės) išlaikomų lituanistinių mokyklėlių, nuostabių meilės ir lietuvybės žiburių – tokių kaip mokykla „Obelėlė“, šią savaitę švenčianti savo pirmą dešimtmetį Londone.
– Atkurti prieš lygiai šimtą metų suprojektuotą valstybę, kurią jau buvome sukūrę mūsų regione, pasitikėdami savo tapatybės daugialypiškumu, atvirumu, ekumeniškumu, pritraukdami visus burtis aplink mus, pasikliauti mūsų lyderyste. Atkurti tokį Vilniaus ir Lietuvos identitetą, kuriame tilptų visa mūsų istorija, visi mūsų pasiekimai ir atvirai pripažintos klaidos, visa mūsų regioninė ir transatlantinė patirtis. Kuriame, kad tolerancija, pagarba žmogaus orumui su visais natūraliais jo skirtumais, meilė ir tiltai, bendruomeniškumas, o ne bukas skaldymas ir valdymas, neapykanta ir kitokia sovietinė lagerio etika imtų viršų.
– Panaikintume dabartinio elito įtvirtintą skurdą ir šiuolaikinę vergystę tiek pačioje Lietuvoje, tiek lietuviškos mafijos (lyg ranka rankon dirbančios su dabartiniu elitu) prižiūrimose Vidurio Anglijos ir kitose vergystės teritorijose.
– Sugriautume nomenklatūrinę chebrokratiją – tiesiog visose partijose ir valstybės įstaigose įveiktume sovietinius žmones, nesugebančius žvelgti pirmyn, traukiančius mūsų valstybę į praeitį.
– Atvestume į savo šalį geriausias patirtis, kurias atradome užsienyje, praturtintume sovietinio režimo išdegintas žemes ir sielas savo įvairialype patirtimi visame pasaulyje.
– Kiekvienas iš mūsų atsivestų bent po vieną investuotoją, kuris prikeltų mūsų kaimą ar miestą, taip, kaip jau prisikėlė Vilnius ar jau keliasi Kaunas, taip, kaip prieš šimtą metų iš svetur grįžę lietuviai statė nepriklausomą tėvynę, kuriuos iš užmaršties į pasaulio miestų lyderių gretas grąžina pasaulio lietuviai, įkalbėję geriausius pasaulio vardus prisidėti prie Lietuvos kūrybos.
– Sukurtume Lietuvą, pačią geriausią valstybę lietuviams gyventi, dirbti, užsidirbti, auginti savo vaikus, mokytis ir mokyti kitus. Lietuvą kaip Šveicariją, kaip Šiaurės Izraelį ar Pietų Korėją. Lietuvą, sujungtą šimtais tūkstančių gyvų saitų su Jungtine Karalyste – pirma valstybe, kuriai atsivers galingiausia ir laisviausia pasaulio demokratija – JAV. Būdami ES piliečiai, tačiau kartu ir šios laisviausios ir mums artimiausios anglosaksiškos erdvės piliečiai būsime nenugalimi. Būsime lyderiai.
– Išplėstume mūsų įtakos zonas toli iki Kaukazo, Juodosios jūros, Maskvos, kadangi pasaulio Lietuva sugeba sutelkti ne tik regioną, bet ir daugelio svarbiausių laisvų šio pasaulio šalių vardan laisvos ir nedalomos Europos, kurios kūrimą Putinui pavyko sustabdyti.
Apibendrinant, mes laimėsime: prieš atsilikimą, uždarumą, įtarumą, trumparegystę, sovietizmą, prieš sovietinę etiką, kuris mus vis dar iš vidaus kankina.
Už Lietuvą be sovietinės praeities. Už ateities Lietuvą. Už pasaulio Lietuvą. Už mylinčią Lietuvą. Už kuriančią, o ne išgyvenančią Lietuvą. Už Lietuvą lyderę. Už Lietuvą, kuri priima mus visus ir neatstumia nė vieno.