Seimo dauguma (balsavime dėl pagonybės tapimo valstybės pripažinta religija – mažuma), bando ne tik apriboti mano teisę vertinti dabartinės neopagonybės atmainos norą įgauti valstybės pripažinimą, bet ir riboti žodžio laisvę, Seimo nario teisę į nuomonę dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui.
Viskas prasidėjo nuo Aleksandro Dugino – vieno įtakingiausių Rusijos imperinės minties propaguotojų, mąstytojo, artimo Kremliui ir Rusijos generolams. Savo žymiausiame Rusijos imperijos plėtros strateginiame dokumente „Geopolitikos pagrindai“ [3-7 dalis], jis skelbia, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra Baltijos šalių išėjimas iš NATO ir vietoj to – demilitarizuotos zonos sukūrimas.
Pagrindinį pasipriešinimą šiems Rusijos tikslams jis mato Lietuvos-Lenkijos santykiuose ir katalikybėje. Be to jis rašo: „Todėl Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniais Eurazijos geopolitiniais partneriais turėtų tapti jėgos, prieštaraujančios katalikiškai šių šalių orientacijai... neopagonys.“
Šiandien Lietuvoje yra asmenų, kurie prieštarauja Lietuvos-Lenkijos glaudesniam bendradarbiavimui, jam trukdo. Yra neopagonių, kurie agresyviai kritikuoja katalikybę Lietuvoje. Demokratinėje šalyje jie turi tokią teisę, kaip ir aš turiu teisę juos vertinti, manydamas, kad tokios jų kritikos atitinka duginiškos-Kremliaus imperinę doktriną. Jeigu kas nors mano, kad yra kitaip, tegul pagrindžia ir, jeigu nori, taip pat skleidžia savo kitokią nuomonę.
Bet, mano manymu, neopagonybių bendrijos siekis tapti valstybės pripažinta religija dar yra pavojingas ir tuo, kad atima iš Lietuvos krikščionių būti dalimi Lietuvos etnografinių tradicijų, kaimo papročių ir švenčių. Lietuvos etnografijos mitologizacija pateikiama kaip priešprieša krikščionybei. Vienaip galėčiau vertinti, jeigu organizacijos siekis būtų etninės kultūros išsaugojimas. Tačiau, kai aš stebiu šiandieninį jos virsmą į priešpriešą katalikybei, ir, mano vertinimu, atitikimą A. Dugino koncepcijai, manau, kad tai yra jau šios neopagonybės propaguotojų klaida, kuri buvo įvertinta Seimo balsavimu.
Tokia mano, kaip Seimo nario, pozicija ir požiūris. Ir kiekvienas Seimo narys, ir ne tik Seimo narys, turi teisę į požiūrio ir vertinimo išsakymą. Kitiems yra taip pat suteikiama teisė nesutikti ir kritikuoti mano požiūrį.
Manau, apgailėtina, kad valdančioji dauguma pasitelkia „mokslą“ ginče su A. Duginu ir teigia, kad A. Dugino teiginiai nėra mokslas (mano pastaba – beje, A. Duginas ilgą laiką buvo Maskvos Lomonosovo universiteto sociologų dekanas), arba, kad V. Putinas yra krikščionis, todėl, suprask, jam negali patikti lietuvių neopagonybė.
Lai būna tai jų nuomonė ir vertinimas. Su tokiu vertinimu aš nesutinku, bet nesiekiu jo skleidimo uždrausti. Bet kritikuoju jį ir išsakau kitokį vertinimą, ir savo tokią teisę aš ginsiu.
Konstitucijos 62 straipsnis teigia: „Seimo narys už balsavimus ar kalbas negali būti persekiojamas.“
Komisijos nariai, nusprendę riboti mano teisę į žodžio ir nuomonės laisvę, mano supratimu, tokiu elgesiu parodė nepagarbą Konstitucijoje užtikrintai Seimo nario teisių į minčių ir požiūrių skleidimo laisvei. Komisija reikalauja manęs jų atsiprašyti.
Tai neįmanoma. Toks sprendimas, turėtų būti įvertintas teisine prasme.
Seimo etikos komisijos sprendimą vertinu kaip antidemokratišką, nukreiptą prieš žodžio laisvę, prieš Seimo nario nepriklausomą mandatą ir tuo pačiu neleidžiantį kritikuoti veiklos, kuriai aš nepritariu. Galbūt Seimo Etikos komisija galėtų pasikviesti Rusijos imperializmo ideologą A. Duginą, kad jis paneigtų savo žodžius, kad neopagoniški judėjimai nėra kremliaus interesas.
Sieksiu toliau teisinėmis priemonėmis apginti savo teisę, ir tuo pačiu visų Seimo narių teisę reikšti savo įsitikinimus bei ginti Lietuvos nacionalinius interesus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.