Pagonys, neopagonys ar pseudopagonys?
Kad atsakytume į šį klausimą, kas iš tiesų šiandien yra „Romuva“, reikėtų kiek pasigilinti į „Romuvos“ įkūrėjo, jų „krivaičio“ J. Trinkūno asmenybę bei tai, kokius dievus ir kokias vertybes propaguoja šiandien J. Trinkūno žmonos vadovaujama bendrija, kuri ir kreipėsi į Seimą dėl valstybės pripažinimo – t. y. ir galimybės būti išlaikomiems valstybės sąskaita bei turėti didesnes galimybes savo „tikėjimo“ sklaidai.
Niekas neginčija J. Trinkūno nuopelnų tarp jaunimo sovietiniais laikais, skatinusio susidomėjimą baltų pasaulėjautos problemomis. Tačiau geriausiai įvertinti jo veiklą gali jo bendražygiai, kaip Algirdas Patackas, pats nemažai prisidėjęs prie Rasos-Joninių švenčių atgaivinimo bei sunkiais sovietiniais laikais, 1983 m., pogrindyje parašęs ir išleidęs religijotyros studiją „Saulė ir kryžius“. A. Patackas apie tuos laikus rašo: „Kaip matyti iš J. Trinkūno straipsnio, Romuvos sąjūdžio intelektualai, nors ateistais savęs nelaikė, religijotyroje rėmėsi materializmu. Kartu su antiklerikaliniu nusiteikimu tai buvo pagrindas bendradarbiauti su oficialiu ateizmu. Tiesa, tai truko neilgai, bet pasitarnavo viena iš pagrindinių vidinio sąjūdžio irimo priežasčių, dėl kurių jis netrukus apiblėso (neužmirštant ir išorinių aplinkybių). Kita svarbia priežastimi buvo pasaulėžiūrinis nenuoseklumas – minėtieji intelektualai, laikydami save Vydūno pasekėjais, rėmėsi materializmu. Jie norėjo atgaivinti senąją religiją, priešpastatydami ją krikščionybei, bet užmiršo Vydūno įspėjimą, kad nereikia kurti naujos religijos, o būtina gryninti ir giliau išgyventi pačią krikščionybę.“
„Romuva“ yra politeistinė „religija“, skelbianti pripažįstanti daugybę baltiškų dievų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad taip ir buvo, kad daugdievystė yra prigimtinis baltų pasaulėjautos bruožas. Tačiau jau 1983 m. A. Patackas gana argumentuotai suabejojo tokiais teiginiais ir pagrindė, jog iš tiesų baltų religija savo pirminėje, prigimtinėje stadijoje galėjo būti monoteistiška, turėjusi vieną Dievą. Perkūnas galėjo būti vėlesnis, išvestinis dievas, iš pradžių pasirodęs kaip to Dievo tarnas, o vėliau užėmęs ir dominuojančią vietą baltų dievų panteone.
Beje, A. Patackas būtent šia unikalia baltų (lietuvių) monoteistine pasaulėjauta grindžia, anot jo, sąlyginai lengvą ir nuoseklų Lietuvos perėjimą į krikščionybę. Prisiminkime LDK Gedimino laiškus, kur sakoma: „...o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą“.
Nėra visiškai aišku, ar ta pirmapradė baltų religija turėjo savo kultą ir dvasininkus, ar jų atsiradimas buvo vėlesnis reiškinys, įvestas kunigaikščių atliktos religinės reformos metu. „Tai liudija Šventaragio ciklo legendos ir metraščių intarpai, iš kurių galime atsekti I tūkst. po Kr. pabaigoje „iš viršaus“ įvestą naują religinę tradiciją, susietą su ugnies – Perkūno kulto iškilimu.“ (N. Toporovas)
„Metai po metų iš enciklopedijos į enciklopediją keliauja vis tos pačios negilios tiesos, – kad baltai garbinę medžius ir apskritai gamtą, tikėję pomirtinį gyvenimą“. (A. Patackas)
Atkreipkime dėmesį, jog „Romuva“ skelbiasi esanti pirmapradės liaudies religijos atkūrėja. Tokiu atveju kyla klausimas, ar tie dabartiniai kriviai ir vaidilos – jau moderni „Romuvos“ adaptacija su valdžios struktūra?
Tampa akivaizdu, kad ‚Romuvos“ atkuriama baltų pasaulėjauta, kultai, simboliai (jau nekalbant apie religijos atributus) nėra autentiški, o tėra iki šiol vykstanti, net prisitaikanti prie politinių aktualijų, eklektiška dirbtinė rekonstrukcija.
Dabartinis mainstream'o „Romuvos“ tikėjimas – tai ikikrikščioniškų baltų tautų liaudies tikėjimo, papročių, vedų interpretacijų, J. Trinkūno įvestos „darnos“ sąvokos (išaiškintos pagal indų filosofijos Dharma), tapusios žaliųjų – valstiečių rinkiminės programos ašimi, surogatas. A. Patackas rašė: „Vieną kartą būtina atskirti tai, kas tikra ir aišku, nuo romantinės painiavos, ir tiesiog uždrausti naudotis kuo kitu, nei pirminiais šaltiniais...Mes tik prieš mūsų protėvių pasaulėjautos suvulgarinimą, pridengtą lėkštu, daugiausia prašalaičių įteigtu, pseudoromantizmu.“
Taigi pirmapradė baltų pasaulėjauta iš esmės neturi nieko bendro su dabartinės bendrijos propaguojamu „tikėjimu“.
Todėl jie nevadintini net neopagonimis, o greičiau pseudopagonimis. A. Patacko verdiktas negailestingas – „rezultatas yra liūdnas – užsiauginome nuosavą pseudopagonišką sektą, siekiančią tapti netgi valstybine religija“.
G. Beresnevičius apie naujuosius pagonis sakė: „Tos religijos prikelti nebeįmanoma, kaip nebegalima restauruoti ano meto mentaliteto, socialinių santykių. Jei koks nors senosios tradicijos inkliuzas su gyva žyniška tradicija būtų perdavinėtas iš kartos į kartą, galėtume apie tai kalbėti. Bet šito neatsitiko. Iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm.“
Tik „Romuva“ yra lietuviška? „Romuva“ prieš katalikybę
„Romuvos“ ideologai neslepia savo priešiškumo katalikybei, skelbiasi esanti vienintelė tikrai lietuviška „religija“.
J. Trinkūnas sako: „Todėl ir šiandien reikia vartoti terminus „lietuvių religija“, „lietuvių tradicija“. Kas šiandien Lietuvoje krikščionybė – su tauta nieko bendra neturi. Bendra tai, kad daug žmonių save laiko krikščionimis ir eina į bažnyčią. Bet bendrai krikščionybė nei su Lietuva, nei su baltais nieko bendra neturi. O krikščionybė – dirbtinė religija – doktrinos, principai ir tiesos kalami, bet geriausi dalykai žmonėse yra natūraliai.“
„Ne mes, o krikščionys prie mūsų prisitaikė, pritaikė savo svarbias datas.“ Krikščionys prisitaikė prie I. Trinkūnienės, šaunu.
Liūdna, bet faktas, kad priešiškumas krikščionybei, lietuviško patriotizmo monopolizavimas po pseudobaltų tikėjimo vėliava pasitarnauja tiems, kas jau nuo sovietinių laikų bandė atskirti, supriešinti krikščionybę su lietuvių tauta, atitinkamai ir atskirti Lietuvą nuo Vakarų pasaulio, kas atitinka ir visas klasikines Kremliaus instrukcijas.
R. Karbauskis ir „Romuvos“ politikavimas
„Romuva“ yra sukūrusi filmuką apie 2015 m. Naisiuose įvykusį jų susirinkimą – krivūlę. Iš šešėlio vis išlendantis R. Karbauskis apkabindamas sveikina kiekvieną atvykusį. Oficialiai paskelbiama, kad „visų šio baltiško šventyklų komplekso sumanytojas ir rėmėjas Ramūnas Karbauskis gausiam į krivūlę susirinkusiam dalyvių būriui pats pristatė Naisių įžymybes. Dalyviai Ramūnui įteikė simbolinę ypatingą lazdą – valdžios, tvirtybės ir jungties ženklą, irgi vadinamą krivūle.“
R. Karbauskiui, kaip šios „Romuvos“ ypatingos lazdos laikytojui, „krivių kriviui“, krivė I. Trinkūnienė negaili komplimentų ir faktiškai reiškiasi kaip esminė partijos rėmėja – „jo pagarba ir jo indėlis prigimtiniams dalykams, senoms tradicijoms į mūsų senojo tikėjimo raišką ir sklaidą iš tikrų yra didelis. Jis tikrai labai nusipelnęs Lietuvos kultūrai ir, galima sakyti, prigimtinei kultūrai bei prigimtiniam tikėjimui... Būtent darna, sugebėjimas sugyventi tarpusavyje ir su gamta yra mūsų religijos pagrindas. Manau labai svarbu, kad būtent darnos principas yra kertinis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje... Romuva, be jokios abejonės, palaiko Valstiečių ir žaliųjų Lietuvos blaivinimo politiką.“
„Naisių arenos viršuje iš akmenų sukrautas aukuras, tiesą sakant, didžiausias Lietuvoje. Romuviai daug aukurų sukrovę, jeigu mes suskaičiuotume, kiek jų yra ant piliakalnių, namuose, tokiose vietose, kur renkasi žmonės, jų tikrai būtų ne mažiau tūkstančio. Naisių aukuras stebina savo dydžiu.“
Taigi „Romuvos“ užgrobti baltų dievai persikraustė į Naisius, ant R. Karbauskio kalno.
Balsuoti ar nebalsuoti?
2000 metais G. Beresnevičius rašė apie „pagonybės alkį“ – „iki šleikštulio išblizginti dainų ir šokių ansambliai pasiekė apogėjų sovietinėje pagoniškų papročių pritaikymo tradicijoje (prisiminkime jos atgarsį – Brazausko inauguraciją su vos ne ožio aukojimu)... Pigu sakyti, kad naujieji pagonys yra sukreivėjusios sąmonės ar kvoštelėję. Ne viskas taip paprasta, – nors tarp jų šarlatanų įsipainioję daugiau nei tarp katalikų, bet ne visi jie tokie... Lietuvoje pamėginta atverti tradicijos duris. Per išgyvenimą, piliakalnius, dainas, pamėginta atverti sieloje dureles. Jos atsivėrė. Tai nebebuvo Vyčio gipso adoracija. Gal patys romuviečiai nesuprato, kas atsitiko, bet jie pajuto, kad kažkas įvyko. Gal net išties jie pažadino piliakalniuose miegančias kariuomenes...Dabar, iš kaimiškos etnografijos atėmę katalikiškus elementus, tariamės aptikę grynąją pagonybę, kas visiška netiesa. Masinei kultūrai, suprantama, reikia „kažko tokio“. Etnografija (eiliniam miestiečiui) nuobodi, bet jei jam pasakysi, kad ten esama „amžių išminties“, jis suklus, o jei pasirodys, kad išnyra pagoniškas sluoksnis – išvis susijaudins. Įdomiausia, kad „tikrieji“ pagonys stengiasi nuo tos popsinės pagonybės atsiriboti, o kokias Rasas ima švęsti ant kuo atokesnių piliakalnių...Mes turėtume identifikuoti „tikrąją pagonybę“ , pirmiausia atskirdami ją nuo masinės kultūros etnografinio-pagoniško popso.“
Baltų pasaulėjauta, jos plėtra iš tiesų gali būti svarbi tautinio identiteto dalis. Ji yra svarbi ir katalikams. Bandymas lietuviškumą uzurpuoti vienai bendruomenei, kuri siekia per įstatymą registruotis kaip valstybiškai pripažinta ir dar religine – nėra teisinga.
Konstitucinis teismas yra aiškiai pasisakęs apie tai, kad tradicinių religinių bendruomenių sąrašas negali būti dirbtinai plečiamas, jis yra išbaigtas.
Teisingumo ministerija yra įpainiota į aiškią kontroversiją dėl „Romuvos“ kaip religinės bendruomenės registracijos datos. Kas teisingumo ministerijai davė nurodymą paruošti tokį labai abejotinos argumentacijos įstatymo teikimą? „Krivių krivaitis“ iš galinės sėdynės?
Baltų tikėjimo registracija tokia forma, valdiškai, pažeidžiant įstatymus, yra pačios baltų pasaulėjautos diskreditacija.
Apie tai laiške Seimui kalba ir Kęstutis Račkaitis, pasirašęs kaip Žaliakalnio vaidila: „Manau, kad Lietuva anksčiau ar vėliau turės atsisukti į savo protėvių paveldą, todėl, pritardamas pačiai minčiai, visgi prašau susilaikyti nuo skuboto Romuvos pripažinimo, nes Romuvos skelbiami tikslai skiriasi nuo veiklos...
Bendrija neturi vienareikšmės pasaulėžiūros ir pati nežino į ką tiki... Kai susirenka judėjimo vadovai, tai lengvai telpa į vieną kambarį. Judėjimo vadovybė, net ir primygtinai prašant, netvarko nei narių, nei bendruomenių registracijos. Dokumentų tvarkymas šiame judėjime yra viena tamsiausių vietų...
Neatsakingas požiūris į dokumentus matyt sąlygoja ir melagingų dokumentų teikimą valstybės institucijoms...
Bendrijoje dar nėra įvykusio nei vieno normalaus valdžios perdavimo, nepažeidžiant jų pačių statuto.
Tema plati, todėl taupydamas jūsų laiką palinkėsiu dvasinius dalykus nestatyti ant šešėlio.“
Jei tai tiesa, tai šitas reikalas vertas ne Seimo balsavimo, o teisėsaugos tyrimo.
Jei valdančioji koalicija nuspręs ignoruoti sveiką protą ir pritars šiam įstatymui, daliai Seimo narių teks kreiptis į konstitucinį teismą.
„Tauta save sudievindama, pati save ir nubaudžia. Ir atvirkščiai, tauta Dievo tarnyboje nelieka nuskriausta.“ (A. Patackas)