Vladislavas Inozemcevas. Būti „įtakingu verslininku“ kariaujančioje šalyje ne nusikaltimas – kodėl individualios sankcijos tokios žalingos?

Jau pustrečių metų Rusijos stambiajam verslui taikoma sankcijų politika lėmė precedento neturintį labiausiai provakarietiškos Rusijos visuomenės dalies atitolimą nuo Vakarų, teigia ekonomistas Vladislavas Inozemcevas.

Rusijos karas Ukrainoje trunka jau pustrečių metų – praktiškai tiek pat laiko taikomos ir pačios griežčiausios sankcijos, kokias tik per visą tokių ribojimų istoriją Vakarų valstybės taikė Rusijos verslui ir eiliniams piliečiams.

Dar net neprasidėjus karui rašiau apie tai, kad prieš privatų verslą nukreiptos sankcijos žalingos – visais laikais verslininkai buvo labiausiai provakarietiška Rusijos visuomenės dalis. Pirmaisiais invazijos mėnesiais įrodinėjau, kad karo tribunolo Kremliaus karo nusikaltimams įsteigimas ir kaltinimai Rusijos valdžiai bei karinei vadovybei yra žymiai svarbiau nei asmeninių aktyvų įšaldymas. Vėliau argumentais labai aiškiai išdėsčiau, kodėl ribojimai naftos kainoms neatims Rusijos biudžeto pajamų.

Šiandien darosi aišku, kad sankcijos Rusijos galimybėms kariauti pernelyg nesutrukdė. Iš 58 mlrd. dolerių užblokuotų privačių turtingų rusų aktyvų Ukraina tegavo 5,4 mln. dolerių (arba vieną šimtąją procento). Tylioji Latvija per tą laiką tapo stambiausia vyno eksportuotoja į Rusijos rinką, o valstybių, kurių finansų ministrai diskutuoja apie sankcijų veiksmingumą, bendrovės ir toliau vysto verslus Rusijoje, skaičiuodamos šimtaprocentinį pelną. Ir nemanau, kad kažkokie ekonominiai argumentai padėtų įtikinti Vakarų šalių vadovus, kad jų pasirinkta politika ydinga.