Daug sudėtingesnis reiškinys yra bendroji istorinė atmintis. Ji negali būti suvokiama be valstybės istorijos politikos. Būtent valstybės institucijos sprendžia, kas yra vertas išlikti atmintyje, funkcionuoti kolektyvinėje sąmonėje, būti istorijos vadovėlių puslapiuose. Tai svarbus valstybės veiklos aspektas, nes jo pagalba galima kurti asmeninį ryšį tarp tautos bei valstybės ir individo.
Valstybė gali įvairiai kurti istorinės atminties elementus. Jeigu kas buvo Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjė, tą, vaikštantį po centrą, turėjo priblokšti gausybė statulų. Bandymas ieškoti savojo identiteto ištraukiant iš atminties, iš pasakojimų paraščių veikėjus, net stebina. Alėja didvyrių, įspūdingo dydžio Aleksandro Makedoniečio skulptūra, Justinianas I ir kiti, labai menkai su šiandienine Makedonija susiję istoriniai personažai yra įpaminklinami. Kažkur yra lentelės, kažkur jos nusuktos ar nuplėštos. Bandant kalbėtis su vietiniais akademiniais žmonėmis, šis reiškinys nėra paaiškinamas. Esi nukreipiamas į valstybės politiką, kada būtent valstybė sprendžia, ką ir kaip įpaminklinti.
Koks mūsų santykis su paminklais? Dėl jų verda batalijos, siekiant kažką įpaminklinti, nuversti nuo postamento, ištrinti. Tačiau tai yra aktualu tik tuo metu, kai paminklas statomas. Lentos paskui gali būti sudaužytos kūju, nuimtos ir paslėptos. Vargu ar tai sveikos visuomenės požymis. Vietoj diskusijų, mes turime brutalius įsikišimus į žmonių norą matyti vieno ar kito herojaus veidą viešajame atminties lauke. Tai pats žemiausias istorinės atminties kūrimo lygmuo. Kažkada apie Antano Baranausko paminklą Seinuose buvo parašyta: keturi metrai granito. Išties, akmens ar metalo masės demonstravimas yra pats žemiausias įpaminklinimo lygmuo.
Daug svarbesnis ir aktualesnis lygmuo – patekimas į vadovėlius. Kaip, kokiame kontekste asmuo patenka į vadovėlį? Paradoksalu, tačiau valstybė šiuo atveju pasitraukia iš aktyvaus žaidėjo pozicijos. Vadovėliai paliekami autoriams ir leidykloms. Ir neteko girdėti tokio atvejo, kai vadovėliai buvo nepatvirtinti, kad nebuvo rekomenduoti naudotis mokyklose. Tai gali būti indikatorius, kad vadovėlius ruošti pritraukiami itin geri specialistai arba kad valstybei nusispjauti.
Pastarasis teiginys, turint omenyje, kad valstybinės atminties politikos iš principo nėra, atrodo labai artimas tiesai. Mes nežinome, ką norime įamžinti, nežinome, ką reikia įpaminklinti ir nežinome, kaip norime, kad būtų pateiktas vienas ar kitas istorinio pasakojimo aspektas.
Mes per ilgai nežinojome, ką daryti su kolaborantų paminklais. Liudas Gira, Antanas Venclova, Salomėja Nėris. Tai itin skaudūs mūsų istorijos puslapiai, su kuriais niekaip nesugebam susidoroti. Ar nebūtų išeitis, Venclovų namus tiesiog paversti nomenklatūros muziejumi, kur būtų galima pažiūrėti, kaip gyveno Lietuvą pardavę žmonės. Ką daryti su Salomėja? Sudėtingas klausimas. Iš kitos pusės, jeigu sugebėjom pamiršti Kosto Kubilinsko eiliuotas pasakas vaikams, galime pamiršti ir jos poeziją.
Koks mūsų santykis su paminklais? Dėl jų verda batalijos, siekiant kažką įpaminklinti, nuversti nuo postamento, ištrinti. Tačiau tai yra aktualu tik tuo metu, kai paminklas statomas. Lentos paskui gali būti sudaužytos kūju, nuimtos ir paslėptos. Vargu ar tai sveikos visuomenės požymis.
Pažvelgus į Salomėjos Nėries kelią link garsiosios išvykos į Maskvą, galime nedvejodami pasakyti, kad jis buvo pakankamai tiesus. Pradėjusi simpatizuoti kairiosioms idėjoms, ji stengėsi jas perprasti, gilintis į jas, jos bendradarbiavimas kairiojoje spaudoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo paremtas tikėjimu tomis idėjomis. Polinkis į komunizmą nebuvo niekam paslaptis. Bandymas ištraukti Salomėją iš šio liūno buvo akivaizdus. Aprūpinta darbais, aprūpinta pripažinimu, aprūpinta būstu ir socialine padėtimi ji vis tiek linko link komunistinių idėjų, jomis tikėjo ir todėl jos kelionė parvežti Stalino saulės buvo dėsninga, o ašaros stovint mauzoliejuje – nesuvaidintos. Jos polinkis į komunizmą buvo tikras. Visas jos kelias link Stalino saulės buvo dėsningas.
Jeigu pažvelgtume į Salomėjos Nėries poeziją, galime nedvejodami pasakyti, kad tai jausmo dominavimas. Jausmas, prieš sąmoningą pasirinkimą? Akivaizdu, kad negalime iškelti jausenų, užfiksuotų jos poezijoje prieš valingą pasirinkimą. O juk poezija taip pat nuėjo ilgą kelią, nuo mergaitiškų bandymų išreikšti savo pasaulio matymą, savo vidines būsenas iki marksistinio-stalinistinio patoso. Galbūt kada nors jos ankstyvoji poezija galės būti skaitoma, tačiau šiandien galime nedvejodami pasakyti, kad jos nereikia mokykloje.
Sovietinė mokykla, klausdama vaikų ir reikalaudama rašinėlių tema „Kuo mane žavi Salomėjos Nėries lyrika“ suformavo legendą. Šiandien mes tos legendos pakraščiuose ieškome grožio, kuris galėtų pateisinti antivalstybinį veikimą. Tačiau mums nesigauna, nes tik įsigilinus į biografijos elementus, galime kalbėti apie vientisą vaizdinį.
O vaizdinys gali būti įvairus. Galime tarti, kad tai „tragiško likimo poetė“, o galime sakyti, kad tai „merkantiliška kalė“. Tiesa pasakius, abu teiginiai turi svorio ir pagrindą.
Problema ta, kad mes, formaliai atgavę nepriklausomybę, nesugebėjome sukurti savų legendų. Mes neturime istorinės atminties kryptingos politikos – kuriuos veikėjus būtina iškelti. Mes vis dar nesugebame įveikti sovietų klastočių apie mūsų didvyrius. Mes nesuvokiame, ką ir kodėl turime heroizuoti ir įprasminti tautos pasakojime. Kinas, serialai, literatūra – visa tai kas paverčia istoriją tikru faktu, kuris kuria atmintį vis dar nėra išnaudojama. Nėra skaitomų romanų, nėra gero kino, nėra serialų.
Tai kaip mes galime tuomet kovoti už savo, laisvos Lietuvos, istorinę atmintį?