Pirmoji darbo diena buvo keista ir man gal, kiek labiau juokinga nei keista. Tai įvyko neseniai, dar pareitą vasarą. Kaip ir daugelis moksleivių – ieškojau darbo vasarai.
Pasitaikė puiki galimybė dirbti restorane esančiame netoli namų. Dirbti nuėjome kartu su drauge, bet ši istorija ne apie draugus, o apie mano pirmąją dieną darbe. Ačiū Dievui – ne paskutinę.
Tą dieną restorane vyko prabangus vestuvių banketas. Į šventę susirinko daugybė svečių. Šio banketo aptarnauti man neteko, kadangi dar tik mokiausi, turėjau viską stebėti. Na, ir kažkiek turėjau padėti naujiems kolegoms, bet tie darbai nebuvo labai rimti, geriausiu atveju indus pablizginti.
Vienu momentu manęs paprašė padėti iš virtuvės į lauką nunešti maistą padavėjams prie banketo stalo. Maistą atnešiau, nieko iš rankų neišmečiau – ramu. O tada viena moteriškė, sėdinti prie banketo stalo, netikėtai manęs paklausė:
– Atsiprašau, o su kuo šie sumuštinukai? Labai įdomūs, tokių dar neteko ragauti.
Išgirdusi klausimą labai pasimečiau. Juk tai pirmoji mano diena šiame restorane, aš net neįsivaizduoju, su kuo tie sumuštinukai. Pasakiau, jog nueisiu pasitikslinti meniu ir pranešiu. Nei aš žinau, ko man tame meniu ieškoti, nei išvis kur man jo ieškoti. Ir ką aš čia pasitikslinsiu?
Kaip specialiai jokių to banketo padavėjų nesutikau, tiksliau, net nelabai ir žinojau, kuriems būtent priklauso banketinis stalas. Susikaupiau, grįžau prie sėdinčios moters, pamačiau sumuštinuko viduje raudoną spalvą ir tiesiog pasakiau:
– Su lašiša.
– Ar tikrai? Lašišos visai kitoks skonis, čia kažkas saldesnio, išskirtinio.
– Tikrai lašiša, čia toks restorano receptas.
Buvau tokia užtikrinta sakydama, kad tai lašiša, kad pati patikėjau ką sakau. Galiausiai darbo dienos pabaigoje sužinojau, kad tai – keptas arbūzas. Labai gėda, kad suklaidinau klientę, bet dar būtų labiau gėda pasakyti, kad nežinau, su kuo tie sumuštinukai. Šią savo pirmą patirtį darbe atsiminsiu visą gyvenimą.