Papildoma veikla nuvedė į Ispaniją
Aneta Voronovic į Marbelją (Ispanija) atvyko atsitiktinai. Po darbo dienos Lietuvoje, jai norėjosi papildomos veiklos, tad vienoje tinklinio marketingo kompanijoje teikė ir vertėjos paslaugas.
„Kadangi moku penkias kalbas, norėjau toliau tobulėti ir vertimo srityje. Laisvalaikiu dirbau vertėja iš anglų į lietuvių kalbą. Po kurio laiko ta įmonė nusprendė plėstis į Ispaniją. Taip galimybė ten dirbti atsivėrė ir man, nes moku ir ispanų kalbą“, – pasakojo Aneta.
Visgi pradžia Ispanijoje nebuvo tokia lengva – įmonei, dėl kurios atvyko mergina, įsitvirtinti nepavyko ir projektas po 3 mėnesių buvo sustabdytas. Jai buvo pasiūlyta nupirkti bilietus atgal, tačiau mergina nusprendė išbandyti jėgas kitoje sferoje.
„Visada dirbau su pardavimais – tai yra sritis, kurioje gali nuolat augti. Žinoma, Ispanijos klimatas taip pat buvo viena iš priežasčių, kodėl norėjau pabandyti ten įsitvirtinti. Pavyko rasti darbą, kuriame pardavinėdavau ilagalaikes nuomos sutartis ir tai buvo mano pirmas žingsnis į nekilnojamojo turto sferą“, – apie savo pradžią Ispanijoje prieš 4 metus, dalijosi A. Voronovic.
Pradėjo dirbti su NT pardavimais
Iš pradžių Aneta dirbo tik su keliais objektais, tačiau pamažu jos darbo apimtys didėjo ir mergina įkalbėjo atvykti pagyventi čia ir ne vieną savo pažįstamą. Tačiau pamažu suprato, kad ši sritis tampa išaugta.
„Norėjau įgyti dar daugiau patirties nekilnojamojo turto srityje. Taip atradau įmonę „Norma Frank Homes“. Tai švedų kapitalo įmonė, kuriai kaip tik reikėjo ispaniškai kalbančių žmonių. Tačiau man dar trūko patirties būtent dirbant su NT pardavimais, tad norint jos įgyti, pradėjau darbuotis su „Altavista“ įmone, kuri specializuojasi naujų namų statyboje. Darbas vykdavo taip: yra sklypas, kuriame suplanuotas projektas, o aš turiu parduoti viziją. Be viso to, kas dvi dienas turėjau keisti darbo lokacijas, tad Pietų Ispanijos pakrantę Costa del Sol dabar moku kaip „Tėve mūsų“, – pasakojo mergina.
Taip Aneta darbavosi net pusę metų ir skersai išilgai išmaišė pakrantę. Būtent dėl šios patirties jai pagaliau pavyko įgyvendinti savo svajonę ir įsidarbinti „Norma Frank Homes“ įmonėje. Ji buvo viena pirmųjų darbuotojų, o dabar įmonė jau turi du biurus Marbeljos centre ir planuoja tolimesnę plėtrą.
Be 150 tūkst. eurų dairytis būsto neverta
„Mes dirbame būtent su objektais Marbeljoje. Kaip mes juokaujame, tai yra socialinis burbulas, nuo kurio nutolus vos kelių kilometrų atstumų, kainos pakinta akivaizdžiai – tiek maisto, tiek NT atžvilgiu“, – teigė Aneta.
Kaip pasakojo nekilnojamo turto specialistė, anksčiau tai buvo mažas žvejybinis miestelis, tačiau pamažu jis tapo kultiniu. Žinoma, daug nulėmė ir puikus oras – net 340 dienų per metus čia yra saulėtos.
A. Voronovic pastebi, kad daugiausiai čia investuoti nori švedai – NT kaina jiems itin prieinama, taip pat kuriasi bendruomenės. Taip pat atvyksta daug belgų, olandų. Tiesa, miestas vilioja ir Kanados piliečius, kurie nori čia gyventi. Lengviausias būdas yra gauti „Golden visa“, kuri tampa prieinama, įsigijus nekilnojamojo turto už pusę milijono, o kas gali leisti sau mažesnes investicijas, tuomet dažniausiai vyksta į Portugaliją.
„Daugiausiai dirbu su Rytų Europos regionu, nes be anglų ir ispanų, dar kalbu lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Mano didžiausias sandoris buvo 3 mln. eurų, bet visų biudžetai labai skiriasi. Tikrai įmanoma įsigyti ir už 150 tūkst. eurų, bet už dar mažesnį biudžetą tiesiog neturėčiau ką pasiūlyti. Tuomet jau vertėtų vykti į Alikantę ar kt.“, – atkreipė dėmesį Aneta.
Pasak jos, lietuvių klientų taip nemažai – vis daugiau jų dairosi būsto ne tik nuomai, bet ir įsigijimui. „Lietuviai būstui dažniausiai skiria 200-250 tūkst. Tiesa, nors dauguma klientų čia ir lieka gyventi, bet neretai į tai žiūrima ir į kaip investiciją. Gali turėti vidutines pajamas Lietuvoje, susirinkti pradinį įnašą, gauti paskolą ir įsigijus būstą čia jį nuomoti, o esant galimybei, ir atvykti atostogoms.
Šis laikotarpis juk netruks visą laiką, ir tuomet turizmo sfera vėl atsigaus. Tai rodo ir nekrintančios nekilnojamojo turto objektų kainos. Marbeljos centre kainos išliko tokios pat, nebent atokesnėse vietose nukrito apie 10 proc.“, – pastebi specialistė.
Paklausta, ar galvoja apie grįžimą į Lietuvą, mergina pripažįsta, kad tokių planų ji neturi. Įmonė, kurioje Aneta dirba ne tik vykdo pardavimus, bet ir senų objektų renovaciją, tad jai atsiveria vis didesnės tobulėjimo galimybės.
Marbeljos istorija
Dalies istorikų manymu, Marbeljoje žmonės gyveno jau XII a. pr. Kristų. Romėnai čia įsikūrė dabartiniame senamiestyje, tai liudija trys jonėniškosios kolonos maurų pilies sienoje. Aplink Marbelją išlikę nemažai romėnų laikų griuvėsių – romėniškų pirčių prie Guadalminos upės, romėniškos vilos griuvėsiai, romėniškas tiltas ir kt.
Manoma, kad Marbejos pavadinimas kilo iš arabiško žodžių junginio „Marbal La“, valdžioje esant musulmonams. XX a. marokiečiai pastatė pakrantėje daug švyturių, kurie tebestovi iki šiol, taip pat tvirtovę ir miestą saugančią sieną.
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje miestas tapo regiono sostine. Tuo laikotarpiu išgrindė centrinę aikštę Plaza de los Naranjos, pastatė unikalių pastatų senamiestyje.
XIX a. pradžioje netoli Marbeljos esančiame Ocheno miestelyje rado geležies. Atsirado daug darbo vietų statomose gamyklose, kurios galiausiai pagamindavo 75 proc. viso ketaus šalyje. Po kelerių metų sustojus plieno pramonės veiklai, didžiajai daliai Marbeljos gyventojų teko grįžti prie ūkininkavimo ar žvejybos. Kilus žemės ūkio krizei, o kenkėjams sunaikinus didžiąją dalį vynuogynų, regione įsivyravo nedarbas. Visuomenė pasidalino į darbininkų klasę ir oligarchus, viduriniosios klasės praktiškai nebuvo.
XX a. Marbeljoje iškilo pirmieji viešbučiai, politinės partijos įnešė nemažai socialinių pokyčių.
Ispanijos pilietinio karo metu Marbelja stipriai nukentėjo, nemažai pastatų sudegė iki pamatų. Tuo metu ten valdžią perėmė nacionalistai ir Marbelja tapo prieglobsčiu asmeniniams diktatoriaus Francisco Franco draugams Jose Antonio Gironui de Velasco ir Jose Banusui.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Marbeljos liko nedidelis miestelis su vos 900 gyventojų. Tiesa, tuo metu Ivanrey miestelio markizas Ricardo Soriano ir jo sūnėnas Hohenlohe-Langenburgų dinastijos princas Alfonso įsigijo regione du dvarus. Vienas iš jų 1954 m. tapo vėliau liūdnai pagarsėjusiu viešbučių „Marbella Club Hotel“, kuriame apsistodavo kino žvaigždės ir Europos aristokratų šeimų atstovai.
1970 m. pastatė kurortą Puerto Banus, kurio prašmatnioje atidarymo ceremonijoje dalyvavo daug garsenybių – Hugh Hefneris, režisierius Romanas Polanskis, princas Raineris ir Monako princesė Grace.
Aštuntą ir devintą dešimtmetį Marbelja toliau viliojo turtuolius, princas Fahdas netgi pasistatė čia atostogų rezidenciją, panašią į Baltuosius rūmus.
Marbeljos reikalai ėmė prastėti, kai jos meru tapo Madrido futbolo klubo „Atletico“ prezidentas Jesusas Gil y Gil. Didžiosios Ispanijos partijos stipriai jį kritikavo, tačiau negalėjo nušalinti. Jo buvimo meru laikotarpiu Kosta del Solio pakrantė tapo britų, italų ir rusų gangsterių prieglobsčiu. Galiausiai paaiškėjo, kad miestas turi finansinių sunkumų, buvo pradėti tyrimai dėl korupcijos ir merui teko atsistatydinti. Kai 2006 m. miestas atsidūrė ties bankroto riba, ėmė tirti ir dviejų jo pirmtakų – Juliano Munoso ir Marisol Yague veiklą. M. Yague pateko už grotų, o Ispanijos valdžia nusprendė nušalinti miesto savivaldybės tarybą.
2007 m. įvyko rinkimai į savivaldybę, juos laimėjo Liaudies partijos narė Maria Angeles Munoz. Atėjusi į valdžią ji daug nuveikė Marbeljos labui, atsigavo verslas, miestas ėmė atsitiesti.
Galiausiai Marbelja vėl tapo populiaria atostogų vieta, kasmet čia atvyksta daug turistų iš viso pasaulio. Daugelis miesto viešbučių, restoranų ir naktinių klubų siūlo aukščiausio lygio aptarnavimą tiems, kas nori malonių atostogų, ispaniškos autentikos ir senų kultūrų dvasios.