Ant ruletės Mangirdas pastatė savo gyvenimą: atsipeikėjo tik kai užstatė namus, o žmona padavė skyrybų

„Na, pabandysiu dar vieną kartą. Tai tikrai bus paskutinis mano statymas. Viskas arba nieko.“ Krupjė paima į rankas mažą baltą kamuoliuką, pasuka diską ir nukreipia jį priešinga kryptimi į ruletės ratą. Regis, širdis iššoks iš krūtinės! Kamuoliukas lėtėja... Po akimirkos jis pateks į vieną iš 37 laukų. „Tada būsiu padvigubinęs 5000 eurų. Arba pralaimėsiu.“ Tačiau lietuviui Mangirdui tas paskutinis žaidimas atėjo negreit. Tik tada, kai žmona padavė skyrybų, kai stipriai sušlubavo sveikata, kai skolos siekė beveik pusę milijono eurų ir teko užstatyti išpuoselėtus didžiulius namus, pardavinėti daiktus. Psichologinė jo būklė, savivertė buvo klaiki, kankino nerimas ir nemiga. Ir vis tik atsitiesti vyrui pavyko. Nuo priklausomybės lošimui sveikti itin padėjo vienas dalykas.

Pralošti galima ne tik pinigus, bet ir sveikatą, ramybę, šeimą, santykius, darbą. Priklausomybė nuo lošimo kai kam gali neatrodyti tokia baisi kaip alkoholizmas ar narkomanija – tačiau jei taip galvojate, klystate. Lošėjas irgi gali sugriauti savo ir šeimos gyvenimą.

Azartiškas vaikis

Mangirdas – truputį daugiau nei keturiasdešimties metų vyras, dviejų vaikų tėvas. Vyras pasakoja, kad jis jau nuo mažens buvo labai azartiškas: „Kiek save atsimenu, visada mėgdavau žaisti žaidimus, kuriuose reikia varžytis: tai buvo tiek sportiniai, tiek stalo žaidimai. Ypač patiko lošti kortomis. Kieme žaisdavome iš saldainių, žaislų, o vėliau – ir iš pinigų. Labai smagu būdavo laimėti.“ Mangirdas sako, kad tuomet vaikų tėvai taip nekontroliuodavo kaip dabar. Išeidavo į darbą ir palikdavo šiek tiek kišenpinigių. Visą dieną gali daryti, ką tik nori.

Negi visada laimėdavo, klausiu pašnekovo, ir negi paaugliai kieme tikrai galėdavo sumokėti pinigus? „Taip, dažniausiai su nedidelėmis išimtimis, laimėdavau, juk buvau ištobulinęs lošimo įgūdžius, ir taip, prasilošėliai sumokėdavo, – sako pašnekovas. – Sykį vieną pacaną, kuris man pralošė, turėjau už pakarpos lydėti namo, šis iškraustė tėvų pinigus, bet atsiskaitė. Na, o kitą kartą, kai išsireikalavau laimėjimą, berods tai buvo šimtas rublių, anais laikais dideli pinigai, turėjau rimtų nemalonumų. Sužinojo mano tėvai, gavau į kailį ir turėjau grąžinti.“

Vis tik negalima tvirtinti, kad jau nuo paauglystės Mangirdas tapo priklausomu nuo lošimo. „Tuo metu ir į pamokas eidavau, ir kitų interesų turėdavau, lankiau sporto būrelius. Vien tik apie lošimą negalvojau, nors tai buvo bene mėgstamiausia mano veikla“, – pasakoja pašnekovas. Vėliau prasidėjo studijos, su kurso draugais irgi labai dažnai palošdavo, bet jau taip nesisekdavo: „Studijų metais esu pralošęs visus pinigus, paprašiau tėvų duoti, ir vėl pralošiau, tada paprašiau savo dėdės paskolinti, maniau atsilošiu. Kur tau... Kai pabuvau ant bado dietos, nebesinorėjo kurį laiką lošti. Galėjau daugiau ir nebandyti, bet nepasimokiau“, – apgailestauja vyriškis.