Aplankė nuodėmingąjį Dzūkijos kaimą: po nakvynės tapo aišku – daugiau jokių naktų palapinėse

Mes artėjome prie Dzūkijos nacionalinio parko tyliai, lyg banko plėšikai ankstų rytą įvažiuotų dulkėtu vieškeliu į provincijos miestelį, nenorėdami iš anksto išbaidyti žmonių su pinigais. Kaimelis, į kurį mes lėtai įvažiavome, pritrėškė savo kinematografiškumu, rodos tuoj už posūkio pasirodys partizanų vorelė iš Lietuvos kino studijos filmo, štai sankryžoje tie patys matyti lietuviškuose filmuose garsieji trys kryžiai su baltais žiurstukais. Mūsų atsargumą ir tylų įvažiavimą į Zervynas paliudytų du dalykai. Besiruošianti Ūloje maudytis nuoga moteris ir baidarininkų parkinge automobilyje ramiai žėruojanti ugnelė, kur du žmonės rūkė neaiškius preparatus...

Žmonės, pamatėme, tame kaime visiškai atsipalaidavę. Taip mus senus patyrusius turistus apgavo. Sakė bus smagu. Gamta, nacionalinis parkas ir visiškas susiliejimas su šaknimis. Mes taip pat atsipalaiduosime.

Plaukti baidarėmis Ūla per vieną dieną gali tik šimtas žmonių. Atrodo toks ribojimas yra dabar paskelbtas. Anksčiau baidarių susigrūsdavo tiek, kad eismo kamščiuose upėje žmonės keikdavosi ir verkdavo. Dabar geriau. Dabar yra gamta.