Taip jau yra, kad kuo spinduliuojame patys, tą atgal gauname ir iš kitų. Sakau tai todėl, nes atrodytų dar visai neseniai pats pradėjęs dirbti pirmą savo gyvenime studentišką darbą ir apsimovęs guminius batus (dažnai liaudyje įvardinamus nevartotinu žodžiu – „čebatus“) nė nenutuokiau, kaip greitai mažą automobilių plovyklą pakeis jaukus biuras. Ieškant darbo atrodytų turėjau visą kuokštą tipinių trūkumų: visai kito tipo išsilavinimą, nulinę patirtį, gal dar kiek skurdų suvokimą apie mane supančią aplinką, tačiau buvau itin smalsus, kalbus ir labai ryžtingas. Nežinau, ką turi turėti savyje, kad tavimi patikėtų vienos didžiausių telekomunikacijų bendrovės šalyje vadovai. Gal jie pastebi tavo brandą, diplomatiškumą, žvėrišką polinkį mokytis, o gal tiesiog sutinki kažkur tarp tų beveidžių įmonės koridorių sienų sau giminingą sielą...
Netrukus po to iškeiti dar neseniai dėvėtus guminius batus į brangiausius odinius batus, kokius tik gali įpirkti, apsivelki kostiumą, gauni puikų įmonės automobilį ir imi kasdien gerti kavą bei derėtis su vis kitos stambios įmonės vadovu dėl dešimčių tūkstančių eurų. Kartais po tokių šuolių žmonės pameta savo moralinį kompasą, pradeda žiūrėti į kitus, kuriems gal gyvenimas niekada nesuteikė tokio paties šanso, iš aukšto. Tačiau aš visada stengiausi rodyti vienodą pagarbą tiek stambiausių regiono įmonių vadovams, tiek jų įmonėse dirbančiam personalui: ūkvedžiams, valytojams ar tiesiog statistiniams darbininkams. Tas pats galiojo ir savos darbovietės kolektyvui. Ir visur kur tik sugrįžčiau, dėl savo požiūrio į žmones, buvau laukiamas ir maloniai priimamas, taip pasijausdamas ten tarsi namuose. Tai dariau ne todėl, kad elementariai daugiau uždirbčiau, kad siekiau būti kažkokiu tobulu žmogumi, tačiau todėl, kad gal pats šeimoje turėjau mamą, tėvą, močiutę ar senelį, kurį dar visai neseniai gyvenimas buvo privertęs dirbti įprastą ir kiekvienam iš mūsų, norinčiam kokybiško gyvenimo visuomenėje reikalingą valytojo, katilinės kūriko ir pan. darbą. Tačiau tai nieko nekeičia, nes juk visi esame tokie pat žmonės ir nusipelnom pagarbos vieni iš kitų.
Tačiau būti mandagiam visada kur kas lengviau su tuo, kuris tik ką tavęs sąmoningais savo veiksmais smarkiai nesužalojo. Rodyti pagarbą tokiems žmonėms yra dar visai kitas laiptelis, esantis gerokai aukščiau ir netrukus tai aptarsime.
Kodėl viena centrinių figūrų straipsnyje yra Sergejus Maslobojevas?
Šiandien kovos menai, dvikovų sportas yra labai diskredituojami. Visi tie dažnai plačiai visuomenėje nuskambantys atvejai, kai kovotojai panaudoja savo sugebėjimus toli už ringo ribų. O ką dar kalbėti apie šiuo metu kone žinomiausią kovos menų meistrą planetoje – Conorą McGregorą, kuris savo nepagarba varžovams, atviromis patyčiomis ir kitais veiksmai, siekia išmušti varžovą iš vėžių (tartum įlendant į jo galva ir taip iš esmės laimint kovą dar prieš įžengiant į ją) ir kartu dėl to gauti pigaus populiarumo, su nemenka pinigine grąža už tai. Tačiau tai jo pasirinktas personažas, jo kelias ir jo pasirinkimai. O mes tuo tarpu Lietuvoje šiandien turime kone visišką to priešingybę nevengiančią parodyti savo tikro veido. Unikaliomis asmeninėmis savybėmis pasižymintį žmogų – S.Maslobojevą. Sergejus yra toks žmogus, apie kokį kiekvienas kovos menų treneris svajoja kaskart matydamas jo salės duris praveriantį naują mokinį. Ir galbūt ryškiausia jo asmeninė savybė yra būtent ta, kad jis nėra tik mandagus ar išauklėtas žmogus, tačiau rodo pagarbą net tiems, kurie dvikovų metu jį vienaip ar kitaip sužaloja.
Šis jo bruožas išryškėjo dar pirmoje jo gyvenimo kovoje, kažkur Rygoje, kurios niekas nematė, niekas nežino, tačiau jau tada vos laimėjęs jis iškart parodė koks yra žmogus, nors jam tebuvo 18 metų. Tada net ir su tik ką sulaužyta plaštaka, būdamas visiškoje euforijoje, Sergejus padėjo savo varžovui atsikelti bei nuoširdžiai paspaudė jam ranką. Taip nebyliai pirmą kartą didžiajame ringe parodydamas pagarbą kitam.
Dvikovų sportas yra pati sunkiausia ir vienišiausia sporto šaka planetoje. Tai puikiai iliustruoja pačio Sergejus kažkada išsakyti žodžiai: „tai nėra komandinis sportas, išėjęs į ringą tu lieki tik vienas pats, niekas tau ten neišties pagalbos rankos, niekas tavęs ten neprižiūrės, esi tik tu ir tas kitas žmogus.“ Plius jei buvai sutriuškintas kur nors teniso kortuose ar prie biliardo stalo, galėsi jau už kelių dienų pasistengti atsigriebti, tuo tarpu bokso niekas nežaidžia. Sutriuškintas ringe, kitą rytą gali atsibusti ligoninėje ir niekada nebebūti toks pat...
Šiame sporte visada atsiskleidžia vyriškumas, mūsų charakteris, ekstremaliomis sąlygomis išryškėja ir kiekvieno asmenybės tikrumas, ar iš tikro esu tas, kuo dediesi. Kartais kovotojas gali turėti prastesnį fizinį pasiruošimą, techniką, mažesnį greitį, jėgą, kūno plastiką ir kitas dalinai prigimtines savybes. Tačiau jo nepalaužiama širdis pelno jam didžiausią įmanomą pagarbą. Juk profesionalūs sportininkai niekada nelipa į ringą siekdami kaip kokie gatvių mušeikos apsistumdyti ar vienas kitą sutraumuoti, jie lipa į ringą parodyti pasauliui savo pasirinktą kovos meną, kaip jie per metų metus išlavino kūną ir kokie jie yra tvirti psichologiškai.
Vienas iš geriausių Sergejaus pavyzdžių prie ko priveda kitam sportininkui rodoma pagarba turbūt yra 2016 metais Kinijoje įvykusi kova su C.Ulbergu, kuris, tiesa, neseniai pasirašė kontraktą su didžiausią mišrių kovos menų organizacija pasaulyje – „UFC“. Tada australas nusileido Sergejui, tačiau parodė savo kario dvasią tada, kai nepasiduodamas stojosi net jau ir nebegalėdamas priminti kojos. Iškart po kovos sulaukęs gražaus gesto iš Sergejaus, vėliau kažkur fojė pamatęs lietuvį priėjo ir padėkojo už patirtį, paspaudė ranką ir pasidalino įspūdžiais.
Pagarba kitam žmogui ringe ateina ir iš asmeninių patirčių. Kiekvieno kovotojo kelias yra pilnas išbandymų ir įvairių kliūčių. Nereikia Sergejaus dievinti ar skubėti jį įsimylėti, tačiau reikia suvokti ir tai, jog jis galėtų būti pavyzdžiu kiekvienam iš mūsų, kad niekada nevėlu paimti gyvenimą į savo rankas. Jis yra daug kartų sakęs, kad kai jam buvo 21-eri beveik nieko neuždirbdamas iš kovų, buvo visai metęs sportą, dirbdavo prie statybų kažkur Norvegijoje ir grįžęs į Lietuvą rūkė, slampinėjo po barus girtaudamas ir t.t. Kol netikėtai gavęs gyvenimo šansą kautis su vienu garsiausių MMA kovotojų pasaulyje – Jeffu Monsonu beviltiškai pralaimėjo. Žinoma, tada Sergejus buvo pakviestas dalyvauti visai prieš pat kovą ir net nežinojo kas bus jo priešininku. Bet supratęs, kad gyvenimas jam siunčia šansus, o jis jų neišnaudoja, priėmė sąmoningą sprendimą vaikytis savo gyvenimo svajonės. Pats Sergejus viename interviu net yra prasitaręs: „Tvirtai nusprendžiau, kad nenoriu pilko gyvenimo, noriu nugyventi čempiono gyvenimą ir tapti tuo, kuo dar nėra buvęs niekas kitas Lietuvoje.“ Šiandien jis jau yra pravėręs didžiausios pasaulio kikbokso organizacijos „Glory“ duris, taip pat yra pirmas šalies istorijoje dukart pasaulio kikbokso čempionas.
Tačiau dauguma šių išsakytų minčių yra ne mano, ši medžiaga kiekvienam laisvai prieinama S.Maslobojevo sukurtoje asmeninėje „Youtube“ paskyroje, kurioje matydami unikalų šio sportininko kuriamą turinį žmonės gausiai jį remia Patreon.com platformoje ir padeda šiuo visiems sunkiu laikotarpiu.
Tuo tarpu tekančios saulės šalyje
8000 – maždaug tiek kilometrų skiria Vilnių nuo Kioto (apie tūkstantį metų buvusį Japonijos sostine). Atstumas nemažas, toks pat didelis atotrūkis skiria ir mūsų kultūras. Elgesio normos, kurias neužilgo aptarsime dažnai susiformuoja tik per šimtmečius. Dar XVI amžiuje vieno galingo samurajų klano Japonijoje vadovas Uesugi Kenshinas rodė neįtikėtiną pagarbą savo aršiausiam priešui – Takeda klano vadovui Takeda Shingenui nepuldamas jo žemių pastarajam esant bėdoje. Dar ryškesnį pėdsaką istorijoje Kenshinas paliko tada, kai vienam kitų priešų paskelbus boikotą vienai Takedos provincijų, taip nutraukiant jai druskos tiekimą (druska nuo seno naudota kaip svarbus konservantas, skirtas ilgiau išsaugoti turimą maistą). Kenshinas užuot pasinaudojęs puikia proga pulti priešą, kuriam staigiai ėmė sekti turimos maisto atsargos, pats jam padėjo paslapčia nusiųsdamas dalį savo turimos druskos atsargų. Tada Uesugi Kenshians sakė: „Karai turi būti laimimi su kardais ir ietimis, o ne su ryžiais ir druska.“ O Takeda, matyt, atsidėkodamas jam padovanojo vieną savo vertingiausių, dar samurajaus simboliu laikomą, kardą. Karai ateina ir praeina, keičiasi žemių valdytojai, tačiau kilnūs ir pilni pagarbos gestai išlieka amžiams.
Japonija šiandien yra viena tankiausiai apgyvendintų pasaulio valstybių. Ji savo plotu yra maždaug šešis kartus didesnė už Lietuvą, tačiau jei pas mus gyvena nepilnai trys milijonai žmonių, Japonijoje jų net 42 kartus daugiau (apie 126 mln. gyventojų). Turėdami tiek daug žmonių esančių visai šalia vieni kitų, tokioje mažoje erdvėje, jie per šimtmečius privalėjo išmokyti juos sugyventi.
Vaikai nuo pat mažų dienų mokomi būti atsakingais savo šeimų atžvilgiu, pagarbos kitiems ir iškelti kitų poreikius virš savųjų. Jei Vakarų pasaulyje labiau propaguojamas individualizmas, Japonijoje yra priešingai, virš kiekvieno asmeninių siekių iškeliami visuomenės poreikiai ir vertybės. Tai įneša daugiau harmonijos į žmonių santykius. Didelis dėmesys skiriamas ir švarai. Japonai niekad nemeta šiukšlių ant žemės ir net jei kažkas mėto, kitus gerbiantis japonas jas radęs pats surinks (net jei ir ne pats jas numetė). Prisiimti atsakomybę už aplinką, užuot tiesiog kitus tuo kaltinus – štai kur yra tikras bendruomeniškumas. Japonijos mokyklose net nėra tokios pareigybės kaip valytoja, kadangi vaikai kiekvieną dieną patys rūpinasi savo mokyklos ir klasių švara. Tai išugdo ypatingą įprotį, visada susitvarkyti tą vietą, kurioje jau buvai ar tai būtų viešbučio kambarys, stadiono kėdė ar galų gale stovyklavietė. Ir svarbu tam nedaryti jokių išimčių – nesvarbu tu pavargęs, tau tai nepatinka ir pan. Japonijoje priimta, kad švara – tai pagarba šalia esantiems žmonėms.
Kita fundamentali ir neatsiejama šios pagarba kitiems paremtos visuomenės ypatybė yra – jų mandagumas. Čia visiems žinomos aiškios taisyklės kaip turi bendrauti su savo seneliais, kitais vyresniais žmonėmis ar aukštesnes pareigas darbe užimančiais kolegomis. Jeigu tik, aišku, nenori akimirksniu netekti darbo ir taip susilaukti kitų visiems suprantamų bei natūraliai laukiančių atoveiksmių dėl taisyklių nesilaikymo. Keliaudami traukiniuose/metro žmonės nenori triukšmo, jie ilsisi, skaito ar tiesiog nori pabūti su savo mintimis. Tad jei nori pasikalbėti su kuo nors telefonu, dažniausiai tam būna skirti specialūs vagonai. Japonai galbūt yra mandagiausi žmonės planetoje.
Pagarbos rodymą kitiems Japonijoje pasaulio tautos dažniausiai tiesiog sutapatina su jų socialiniu gestu – nusilenkimu. Suprasti jo esmę gana paprasta – kuo ilgiau ir žemiau prieš kitą būni nusilenkęs, reiškia tuo daugiau pagarbos jam nori parodyti, tačiau retas žino iš kur ir kodėl tai atsirado. Japonijoje šis gestas kilo su iš Kinijos pusės atėjusiu budizmu. O dar labiau išryškėjo suklestėjus Šiogūnų (taip vadinti de facto šalį valdę asmenys) palaikomam dzenbudizmui, kuris tapo neatsiejama kilniausių karių – samurajų kultūros dalimi. Dėl to buvo rodoma didžiulė pagarba protėviams, skatinama visomis prasmėmis nusilenkti mūšio lauke kritusiems kariams ir jų vadams, taip pagerbiant jų sielas. Netruko ir įsitvirtinti nuostatos kaip samurajai turi rengtis bei net elgtis, o jų kultūra paliko neišdildomą pėdsaką visos šalies gyventojų elgesio principų raidai.
Vis dėlto su laiku šalies karių propaguojamo dzenbudizmo teiginiai ėmė vis labiau prasilenkti su iš besivystančių kraštų ateinančia pasaulėžiūra. Mokslo vystymasis parodė, kad vien valios kovoje gali ir neužtekti, tam reikia priemonių ir specifinių žinių. Skirtingų nuomonių priešprieša dar labiau išryškėjo sumažėjus klanų karams. Dalis samurajų palikę savo kaip karių kelią tapdavo dailininkais, rašytojais, poetais, mokytojais ar kitaip pašvęsdavo savo gyvenimą bendruomenės naudai. Tačiau jų elgsena išlikdavo tokia, kad išlaikytų savo gerą vardą kitų akyse. Ir šiandien garbingi japonai vengia viešinti kitų žmonių veiksmus, vengia ir bet kokių neapykantos apraiškų, garsios kritikos kitiems žmonėms, įžeidinėjimo ar patyčių. Gerą vardą daug lengviau prarasti nei pelnyti.
Ir pabaigai bene intelektualiausio kovotojo (Kasijaus Klėjo) žemės istorijoje kiekvienam iš mūsų skirta mintis apie elgesį su kitais žmonėmis: „Paslaugos kitiems yra nuomos mokestis, kurį mokame už gyvenimą šioje žemėje.“ Negyvenkime skolon kitų žmonių atžvilgiu.