Atgiję lietuvių skrydžiai į Romą: nori gerų fotosesijų, sulieknėti skaniai valgydami ir naujų patirčių

„Mes pasiskiepijome ir nieko nebijome“, – tokie buvo pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdome praėjusį savaitgalį iš „Ryanair“ reisu „Vilnius–Roma“ atskridusių svečių. Iš Šiaurės Lietuvos atvykusi grupė verslininkų troško ne tik dar kartą pasigėrėti jų dievinama Italija, kurioje patys savarankiškai jau lankėsi ne kartą, bet ir naujų, šiek tiek kitokių nei prieš pandemiją potyrių.

Būtent šiame mažučiame Romos oro uoste iki pandemijos vienas po kito leisdavosi „Ryanair“ lėktuvai, čia sutikdavome gausybę lietuvių svečių. Praėjusią žiemą skrisdami per Varšuvą į Vilnių šį oro uostą matėme tuščią tarsi po maro. Nei keliautojų, nei darbuotojų, salės išmirusios, vos vienas kitas žmogus.

Išgyvenęs trečiąją pandemijos bangą, kaip ir visas pasaulis, mažasis Romos oro uostas Ciampino – ir vėl gyvas, triukšmingas.

O kai mažutėje laukimo salėje skamba lietuvių kalba, šurmuliuoja šviesaus gymio žmonės iš Šiaurės Europos, tampa aišku – kelionių tradicija atgimė. Štai jaunutė mokytoja drausmina emocijų netramdančią paauglių grupę. Grupė merginų, vykstančių nuomojamu automobiliu į konferenciją Pietų Italijoje, laukiamojoje salėje italų teiraujasi, kur yra joms reikalinga nuomos agentūra „Rentalcars“.

Džiaugsmingai nuteikia ir lūkuriuojačių transferio vairuotojų rankose lentelės su gimtąją teritoriją žyminčiais vardais – Loreta, Eglė, Daiva, Arūnas. Vos išėjus, pro laukimo salės stiklo duris atsiveria oro uosto stovėjimo aikštelė. Dar visai neseniai ji buvo tuštutėlė. O dabar – sausakimša. Vienas po kito suka ratus minibusai, sutinkantys keliautojus. Eilėje prie virtinės išsirikiavusių baltų taksi automobilių taip pat girdisi kalbant lietuviškai, maloniai tarmiškai, lyg ir žemaitiškai.

Bet man labiausiai į akis krinta viena, kita ir trečia įsimylėjėlių poros, greičiausiai atvykusios į Romą vestuvėms. O gal piršlyboms į Amžinąjį miestą.