Būtent taip nutiko mano pašnekovo – buvusio emigranto Vyto – žmonai Ramutei (vardai pakeisti). Be penkių minučių buvusiai sutuoktinei, nes neseniai buvo pradėtas skyrybų procesas. Siekiama nutraukti 25-erius metus trukusią santuoką. Paties Vyto iniciatyva, nes, kaip jis pats sako, žmonos elgesys po kelių mėnesių trukusių vadinamųjų saviugdos kursų, tapo visiškai nepakenčiamas ir netoleruotinas. Pašnekovas pabrėžia, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus tokiu atveju skirtųsi, neleistų savęs žeminti.
Na, bet apie viską nuo pradžių. Nors pora susituokusi jau 25 metus, tačiau kartu gyveno jie ne taip ir ilgai – kol pirmagimis ėmė lankyti mokyklą, o mažesnysis – parengiamąją grupę. Šeima jokio nepritekliaus nejautė, tačiau dėl paklausios Vyto specialybės, kilo mintis užsidirbti kur kas daugiau užsienyje. Vyras manė, kad padirbės, užsidirbs ir vėl grįš pas žmoną bei vaikus. Be to, atostogos dukart per metus, sėdi į lėktuvą ir po poros valandų esi namie.
Paklaustas, kokie santykiai su žmona buvo iš pradžių, Vytas pasakojo: „Tuokėmės kaip ir iš meilės, bet, kaip sako, meilė trunka tiktai trejus metus, mūsų atveju truko dar trumpiau – vienerius metus. Gimus sūneliui mūsų santykiai su žmona labai pasikeitė, bet, pamaniau, kad taip ir turi būti, dabar ji koncentruojasi tik į motinystę. Tapo labai irzli, pikta, nors, kiek galėjau, tiek padėjau buityje, neskirsčiau darbų į vyriškus ir moteriškus, ją raminau, siūlydavau išeiti prasiblaškyti, vaiką palikus mano mamai. Tačiau jai nieko nereikėjo, mačiau, kad vien mano buvimas ją erzina“.
Vytas pasakojo, kad Ramutė nuolat ant jo rėkdavo, nepakėlusi balso negalėdavo pasakyti anei žodžio, visur kliūdavo vyro padėti daiktai, ką nugriebusi tuoj išmesdavo, ką nučiupusi perdėliodavo į kitas vietas. Tačiau mano pašnekovas buvo kantrus: „O ką darysi, kiek pakalbėdavome su draugais, beveik visi taip gyvendavo, taigi nutariau į tas isterijas nekreipti dėmesio. Nors meilės neliko, bet liko pagarba vaiko motinai, retsykiais ir santuokinę pareigą atlikdavau, taigi gimė dar vienas sūnus“.
Galbūt Vytas sumanė vykti užsidirbti į užsienį ne vien tik dėl pinigų, o kad mažiau matytų ir girdėtų piktą žmoną? Vytas šypsosi: „Beveik atspėjai. Aš ir Lietuvoje nemažai uždirbdavau, turėjau daug „chaltūros“, daug papildomo uždarbio. Tikrai nei man, nei šeimai nieko netrūko. Beje, pati Ramutė man ir pasiūlė mintį paragauti emigranto duonos. Mačiau, kad ji mano buvimo nepakenčia, o aš irgi tikėjausi lengviau atsikvėpti, kai manęs niekas neuis, nes nuolatinis pupsėjimas arba rėkimas – tikrai ne pati gražiausia muzika. Be to, maniau, kad pabuvimas atskirai išeis į naudą, vienas kito labiau pasiilgsime, ir taip tie šeiminiai nesutarimai nuslinks kaip kokie niūrūs ir tamsūs lietaus debesys“.
Kaip sumanė, taip ir padarė. Lagaminas sukrautas, bilietas į vieną pusę nusipirktas, gyvenamasis plotas užsisakytas, su darbdaviu sutarta. Tik štai Ramutė pasiėmė abu vaikus ir išėjo pas savo motiną, kad Vyto besikraustančio nematytų, nereikėtų atlikti visų atsisveikinimo ceremonijų. Suspaudė vyriškiui širdį, kad negali net su savo berniukais atsisveikinti.
Namo, kaip ir buvo numatyta, Vytas grįždavo dukart per metus. Vasarą atostogaudavo mėnesį, o žiemą, per didžiąsias šventes – pora savaitėlių. Ir to užtekdavo, kad susirietų su žmona. Pirmą dieną jie puldavo vienas kitam į glėbį, antrą dieną bendraudavo draugiškai, o trečią dieną Ramutė vėl tapdavo irzli. Ją erzindavo vien tai, kad koridoriuje stovi vyro lagaminas, kad tai šen, tai ten padėta jo daiktų. Nors po kelerių metų šeima įsikėlė į erdvų namą, po vienu stogu abiem buvo ankšta. Vytas imdavo laukti atostogų pabaigos, kad galėtų vėl išvykti. Jis netgi nugirdo, kaip Ramutė, kalbėdama telefonu apie sako: „Truputį palaukim, po kelių dienų mano asilas išvažiuoja, tada...“
Vytui skaudėjo širdį ne tiek dėl žmonos, kiek dėl sūnų, kurie tapo paaugliais ir jiems reikėjo tėvo šalia. Be to, finansinė krizė gerokai sumažino pajamas. Panašias pajamas Vytas galėjo gauti ir Lietuvoje. Taigi skype pakalbėjęs su abiem savo vaikais, galutinai nutarė grįžti visam laikui, po to vaikams pranešė savo grįžimo datą ir liepė nesakyti mamai. Giliai širdyje Vytas nujautė, kad tai Ramutei nepatiks, todėl tegul geriau jai būna staigmena.
Iš tiesų moteriškei tai buvo didelė staigmena. Išgirdusi, kad vyras grįžo visam laikui, ėmė graibstytis už širdies, puolė matuotis kraujospūdžio. Po to kelias dienas nesikalbėjo. Po to visgi abu nutarė pasikalbėti kaip žmonės, juk reikia kažką daryti, kad pagaliau įsivyrautų ramybė. Namas erdvus, vietos visai šeimai užtenka, negi jau taip visai nebegali būti kartu? Du suaugę žmonės rado kompromisą. Ramutė – protinga moteris, iš tiesų stengėsi bendrauti nekeldama balso. Vytas į užsienį vykdavo padirbėti tik trims mėnesiams. Nors iš naujo įsimylėti žmonos jau nebepavyko, tačiau du suaugę ir išsilavinę žmonės daug dirbdami su savimi sugebėjo tilpti po vienu stogu. Paklaustas, ar neturi kitos moters, Vytas gudriai šypteli ir į klausimą atsako klausimu: „O kaip tu manai? Gal to į Delfi portalą rašyti nereikėtų?“ Nieko nemanau, pagalvojau. „Nieko čia smerktina, jei ir turėtum“, – atsakiau.
Viskas, atrodo, stojo į savo vėžes. Paskelbta taika suteikė ramybę gan ilgam. Sūnūs išskrido iš gimtojo lizdo, tėvai jų laukdavo per šventes. Vytas nuolat važiuodavo į sostinę pas abu savo jaunuolius. Tačiau ramybė ilgai trukti negali. Kompromisu ir paliaubomis paremta šeima negali ilgai laikytis. Reikėjo tik preteksto, ir tas pretekstas atsirado. Jo vardas Kovidas, o pavardė – Karantinas.
Ramutė ėmė dirbti nuotoliniu būdu, o Vytas laikinai savo veiklą sustabdė. Ne tik į užsienį negalėjo trims mėnesiams kaip įprastai išvykti, bet ir Lietuvoje teko veiklą kuriam laikui nutraukti. Vyto Ramutė paprašė neiti į „jos teritorijas“, nes ji dirba, be to, ėmė nuotoliniu būdu dalyvauti kažkokioje saviugdos mokykloje. Vytui pasakė tik tiek, kad ten „plauna galvą“. Vytas į tai pažiūrėjo atlaidžiai: na, tegul ir išsiplauna tą savo galvą, gal tikrai ko nors gera išmokys. Juolab, kad Ramutė tapo tikrai rami, ypač prisiminus, kokias isterijas ji keldavo anksčiau.
Tačiau po savaitės, kitos kažkas apsivertė Vyto žmonos galvoje. Ne, ji neberėkavo kaip anksčiau. Ramutė liko rami. Netgi pernelyg rami. Tyčiotis iš savo vyro ir jį įžeidinėti ji ėmė labai jau ramiu ir ironišku tonu, nutaisiusi pašaipų žvilgsnį. „Galvelę tikrai jai išplovė, savo vaikų motinos aš nepažinau, pasikeitė neatpažįstamai. Ir ne tik savo keistomis manieromis užgaulioti, bet ir išvaizda“, – atsidūsta Vytas.
Mano pašnekovas pasakojo, kad žmona apsileido sėdėdama namie, nutuko. Retai plaudavo galvą (tiesiogine prasme), nes jai buvo plaunama smegeninė. Savo vyrui ji drėbė, kad neturi stengtis dėl jokio vyro, o gražintis, kai ji sėdi namie, nematanti reikalo. Nors anksčiau jiedu susėsdavo prie bendro pietų stalo, tačiau dabar Ramutė pasakė, kad saviugdos mokykloje išmokusi, jog jokiam suaugusiam diedui ji neprivalanti gaminti maisto. Ką gi, maistą ėmė gamintis atskirai.
Nors Ramutė buvo prisakiusi Vytui neiti į „jos teritorijas“, ji dažnai imdavo nuobodžiauti, tad pati ateidavo pas vyrą ir savo nuobodulį malšindavo įžeidinėdama. Ką nors pasakiusi, ji pridurdavo, kad saviugdos mokykloje išmoko.
Vytas pasakojo, kaip Ramutė jam ėmė dėstyti, jog ji buvusi pikta ir rėksnė tik todėl, kad būtent jis, Vytas nemokėjo jos nuraminti. „Vyras turi sugebėti moterį nuraminti, pasakyti, kad viskas bus gerai, o jei vyras nemoka to padaryti, jis yra lūzeris, taip man sakė saviugdos mokykloje“, – kaltinimus bėrė Ramutė. Mano pašnekovas stebėjosi, regis, jis visada ją ramindavo, visada sakydavo, kad viskas bus gerai, jei matydavo, kad žmona pavargo, visada skatindavo pailsęti ir suteikdavo galimybes pailsėti. Be to, Ramutė saviugdos mokykloje išmokusi, kad moteriai vyras neturi ir negali būti svarbus, moteriai esą svarbūs gali būti tik vaikai, jos pačios darbai, ji turinti jokiu būdu nesistengti patikti savo vyrui, nes tai esą žemina moterį.
Taip pat Ramutė nuolat vyrui ėmė aiškinti saviugdos mokykloje išmoktas „tiesas“:
„Vyras, kuris nepriima moters tokios, kokios ji yra, tegul ir nevalyvos, tegul ir apsileidusios, yra narcizas“.
„Vyras, kuris moteriai pasako pastabą, taip pat yra narcizas“.
„Vyras, kuris turi savivertę ir savigarbą, taip pat yra gėlytė“.
„Vyras, kuris yra vyriškas, ramus, stoiškas, mažakalbis iš tiesų yra patriarchato šalininkas ir jis yra ne vyras, o diedas“.
Ramutė vyrą ėmė pravardžiuoti narcizu, gėliuku, diedu, ėmė kaltinti esą jis yra psichopatas. Kaltino ir tuo, kad sūnūs užaugo ne švelnūs ir labai jautrūs verksniukai, nuolat savo mamai skambinantys ir kalbantys apie savo jausmus, bet mažakalbiai, turintys subtilų humorą, savarankiški.
Nuo pat kovo pabaigos iki rugpjūčio pradžios, kuomet Vytas padavė skyrybų, nebepaliko Ramutė Vyto ramybėje, nuolat vaikščiojo kiš paskos ir kaltino visais dalykais, apie kuriuose sužinojo saviugdos mokykloje. Na, o kai Ramutė sužinojo, kad teks skirtis ir turtą dalintis, jau nebeliko pašaipaus tono, vėl ėmė rėkauti kaip ir anksčiau, ir pagrindinė jos frazė tapo ši: „Saviugdos mokykloje sakė, kad yra ką veikti ir be skyrybų, ką čia tu sugalvojai, senas diede, psichopate, narcize“.
Na, jei ta saviugdos mokykla nėra šarlatanystė, ir čia Ramutė savaip viską interpretavo, tai kodėl nemoka savo klientams išaiškinti taip, kad jie suprastų? Ir negi tikrai tokiose mokyklose taip išplauna galvą, kad jos „mokinės“ sugeba tik tyčiotis iš savo sutuoktinių? O gal visgi gerą misija ta saviugdos mokykla atliko: jeigu šeimos nėra, tai skyrybos nėra blogai? Juk kam reanimuoti nabašninką?