Šiemet ta pati situacija, nes...
• Jau vasara baigiasi, o pas mane tik pradeda augti agurkai.
• Pomidorai šiltnamyje nesiruošia raudonuoti, kabo sau žali bumbulai ir nežinia, ko laukia.
• Išbėriau visą maišelį pastarnokų sėklų, ir panašu, kad po kokio mėnesio gal du normalius išrausiu.
• Svogūnai ir vėl suskubo žydėti, rudenį vėl nebus ką palikti žiemai atsargoms.
• Kaip ir kasmet, neužaugo morkos.
Ašaros dėl neužaugusių daržovių
Dar begulint po tuo medžiu ir tingiai stebint socialinių tinklų gyvenimą, akis užkliuvo už vienoje daržininkų grupėje tokios moteriškės įrašo. Ji skundėsi, kas per nelaimė užgriuvo, niekas šiemet jai neužaugo, ir šalia išvardijimo, kas neužaugo, dar toks įdėtas imodžinis veidukas, kur ašaros srūva upeliais. Suprask, didelė kančia, skausmas, bėda ir gal net badas.
Visokių minčių sukėlė man tas moteriškės įrašas. Gal per daug čia ji dramatiškai, nes koks čia badas šiais laikais? Parduotuvėje visos daržovės visus metus. Iš kitos pusės, žvelgiant į šių dienų realijas – kai kam badas ir vėl grasina nuo rudens. Ir turimi daržai gali tapti visai rimta parama. Tam pačiam socialiniame tinkle, tik jau kitoje grupėje, pamačiau pasakojimą apie pardavėją, kurią atleido, nes ji nenorėjo skiepytis. Ir ta pardavėja planuoja gyventi sode, maitintis savo užaugintomis daržovėmis. Ne kažką čia pasimaitinsi, kai derliai tokie – pagalvojau aš paskaičiusi tą įrašą.
Dėl visko kaltas... oras
Tos apsiverkusios daržininkės istorija leidžia manyti, kad šiemet daugelis nesidžiaugia savo derliais. Aišku, tam yra labai objektyvios priežastys – blogi orai.
Dar prieš septynerius metus, kai neturėjau sodybos, man būdavo juokinga klausytis kasmet tų pačių ūkininkų pasisakymų – tai jiems per daug lietaus, tai per karšta, tai jų laukai plaukia, tai sausra. Žodžiu, jiems niekada nebūdavo geri orai, ir kiekvieną rudenį ar vasaros pabaigoje jau būdavo anonsuojama žurnalistų, kokių daržovių nebus ar kas brangs.
Dabar, kai tapau labai atidi orams ir su lengva paklaida galėčiau prisiminti kiekvienos iš buvusių septynių vasarų orus, aš jau atlaidžiau žiūriu į ūkininkų skundus. Nes dabar jau žinau, koks oras būtų tobulas daržininkams: dvi dienas šviečia saulė, trečią dieną lyja. Naktimis temperatūra nekrenta žemiau 16 laipsnių, kad nenustotų augti agurkai. O dienomis kai nelyja, nekaitina stipriau kaip 30, kad pernelyg neišdžiūtų žemė, augaliukai spėtų įsitvirtinti ir nenugeibtų. Ir toks oras turėtų būti nuo gegužės pirmos iki rugsėjo pabaigos. Tada, tikėtina, užaugtų viskas, ką pasodintume.
Bet mes visi šią vasarą toje pačioje planetoje gyvenome ir puikiai matėme, kas čia dėjosi. Ar buvo Lietuvoje koks kampelis, kur nekaitino karščiai, nebuvo sausros, lietutis purškė kas antrą dieną? Klimato kaita visu gražumu. Siūlau nuo rudens, kai uždarysime daržininkavimo sezoną, pradėti diskutuoti, kaip artimiausioje ateityje, esant tokiems nepalankiems orams, mes, eiliniai daržininkai mėgėjai, daržininkausime.
Tendencijų lyg ir negali sugriebti kaip anksčiau. Anksčiau įžvelgta tendencija: pomidorai nemėgsta drėgmės, mėgsta šilumą – pastatykime jiems šiltnamį, ir jie ten puikiai augs. Šiemet, kiek girdėjau iš daržininkų, pomidorai geriau pasirodė lauko sąlygomis. Sausros linkusios kartotis? Vadinasi, galima rekomenduoti įtraukti mulčiavimą į savo daržininkavimo įpročius. Tačiau ką daryti, kai staigiai keičiasi temperatūra? Kai temperatūriniai šuoliai tokie dideli dieną ir naktį? Tikrai reikia tokių patarimų iš kokių agronomijos mokslo ekspertų. O gal čia naujos užduotys sėklų veislių kūrėjams? Kad ant sėklų pakelių artimiausiu metu puikuotųsi ne tik tokie įprasti užrašai kaip „atsparus šliužams, nepuola kenkėjai“, bet ir „atsparus sausroms ir liūtims“, „gali augti baloje“, „užtenka laistyti kartą per mėnesį“ ir pan.
Gal lūkesčiai per dideli?
Iš kitos pusės, vis galvoju, iš kur daržininkai mėgėjai turi tokių pretenzijų derliui? Šiemet visiems buvo sunku: ir žmonėms, ir augalams. Kodėl žemėje besikapstantys žmonės neturi ramesnio, filosofiškesnio požiūrio į vykstančius procesus, kodėl vis lenda kažkokių pretenzijų gamtai? Jeigu kasdien eini į savo lysves ir tik šią savaitę pirmą kartą pamatei varlę, tai nejaugi nesupranti, kad buvo sausra? Tai kodėl nori, kad pas tave agurkai tonomis augtų?
Kažkur trečiais daržininkavimo metais aš pastebėjau atsikartojančias frazes: „Oi, šiemet pas mane visai neužaugo... (kasmet vis kažkas kito), bet va (kažkokios kitos daržovės pavadinimas) tai priaugo, neturiu kur dėti, gal tau reikia?..“
Tie patys „dėl visko kalti orai“ lemia, kad vienais metais užauga daugiau vienos kultūros, kitais metais – kitos. Įtakos turi ir esamas dirvožemis, jo būklė, ką pasėjote ar kas auga šalia. Aš jau trečią vasarą stebiu, kaip gėlyne dėl vietos kovoja bitinė sprigė ir piliarožė. Šiemet nugalėjo sprigė. Augalai irgi konkuruoja tarpusavyje, ir jie kartais nemėgsta vieni kitų, todėl sėti šalia kai ko nerekomenduojama. O kai kas yra patys nuostabiausi kaimynai.
Aš į daržovių lysves mėgstu įbesti serenčių daigų (jų specifinis kvapas nepatinka kai kuriems vabzdžiams, bus mažiau norinčių pasmuguriauti ir taip kukliu derliumi), man visur tinka česnakai, nes jie irgi dvoklūs, vadinasi, ką nors atbaidys. Žirniai, šparaginės pupelės, pupelės ir pupos irgi visiems patinka, nes jų šaknys pritraukia į dirvą azoto. Tai sėji į tą lysvę tokių „mielų kaimynėlių“, kurie ką nors gero nuveikia lysvei arba apsaugo jos gyventojus nuo kenkėjų. Ir jeigu pagrindiniai lysvės gyventojai nesudygo, nepademonstravo reikiamų rezultatų, tai bent jau turi „pakraštinių“ – žirnių, česnakų. Dar viską galima užberti krapų ir petražolių sėklomis. Pas mane dabar taip vienoje lysvėje tarp krapų auga sau du čili pipiriukai. Ir negali sakyti, kad visai niekas neužaugo.
Vaduotis iš depresijos per džiaugsmą
Manau, mėgėjai daržininkai, labai intuityviai suvokiantys visus savo lysvėse vykstančius procesus, jau antrais sėklų kišimo į žemę metais ima suvokti, kad čia niekada negali žinoti, kaip bus, ir pykti ar piktintis nevalia. Jeigu kažkas neužaugo, vis tiek užaugo kažkas kita. Supratau, kad iš tos, matyt, tradicinės vasaros pabaigos daržininko depresijos reikia lipti per džiaugsmą. Reikia džiaugtis bet kuo, kas tik užaugo, mažiausiu savo pasiekimu. Juk be agronominio išsilavinimo, remiantis intuicija ir gūglo rastais straipsniais, pavyksta pasiruoštis lysves, išsidaiginti sėklas, pasodinti daigus ir kažką užsiauginti. Jeigu šalia būtų koks amerikietis, jam būdinga maniera jis replikuotų – aš tavim didžiuojuosi. Aš pati savimi didžiuojuosi!
Pažiūrėkime, kokie mano pasiekimai. Gal uogų kokių buvo? O taip! Mane šiemet labai džiugino vyšnios (prisiviriau uogienės, užsišaldžiau uogų ir niekam nesakykit – pasidariau trauktinukės), serbentų buvo ir aronijos jau puikiai noksta. Žirnelių šiemet mano kraštuose buvo geras derlius (vienoje radijo laidoje girdėjau, daržininkė sakė, kad pas ją irgi žirnelių gausa). Šiemet pirmą kartą man pavyko užsiauginti labai gražias salotas, tokios būna ant sėklų pakelių. Matau augančius burokėlius. Gerai jau gerai, palauksiu aš tų raudonų pomidorų, kur čia benuskubėsi.
Ir eisiu rytoj paravėti svogūnų, labai jau ten tarp jų įsisiautėjo kažkoks laukinis augalas. O kur dar rudeninis genėjimas, reikia visus vaismedžius kompostu apdėti, uždengti žemės plotus, kur kitą pavasarį planuosiu kažką sodinti... Matau, grįžta sveikas daržininko azartas kažką rauti, liesti rankomis lapus, prikišus nosį atidžiai nužiūrinėti ir darbuotis kauptuku. Panašu, kad traukiasi daržininko depresija.