R. Mažionienė knygoje pateikia namų darbų pratimų kompleksą, kuriuos kiekvienas skaitytojas gali atlikti namuose. Namų darbai – tai savarankiško darbo metodai, verčiantys kasdien permąstyti savo elgesį, išsiaiškinti, ką jaučiame ir ką apie savo jausmus galvojame. Tai tarsi išjudinimas būti aktyviu savo gyvenimo stebėtoju. Pasak autorės, itin svarbu, kad žmogus aktyviai dalyvautų savęs pažinimo procese, nes 50 procentų sėkmės priklauso nuo terapeuto, o likusi dalis – nuo mūsų. Keletas iš knygoje aprašomų pratimų, skirtų savo jausmų ir sąmoningumo lavinimui – „Čia ir dabar“ ir „Fiksuoti savo sėkmes“.
Pateikiame ištrauką iš knygos:
Čia ir dabar
Tikslas: padėti sau išgryninti, apie ką galvojama, kokios emocijos patiriamos, į ką nukreipiama energija. Pratimu išsigryniname, ko iš gyvenimo norime. Kasdien keliame sau tokius klausimus:
• Kaip jaučiuosi, kai mano jausmai palikti neprižiūrimi? Kai savęs nestebiu (pavyzdžiui, kai dirbu)? Kokia mano būsena?
• Kaip įprasminti savo veiksmus?
Atlikimas: kas rytą įsiveskime į telefoną priminimų, kurie ir padės sustabdyti akimirką. Kuo daugiau įsivesime, tuo geriau, bet ne mažiau 4–5 priminimų. Nuskambėjus signalui užduokime sau tokius klausimus:
• Kur dabar esu?
• Kaip dabar jaučiuosi fiziškai?
• Kaip dabar jaučiuosi emociškai?
• Ką dabar veikiu ir kodėl? Patinka man tai ar nepatinka?
Jei veikla maloni, nuotaika pakili, tuomet tiesiog pasidžiaukime tuo, ką darome ir jaučiame. Kadangi mūsų protas visuomet labai aktyvus, o ir turime polinkį apsigauti, reikėtų savęs ne mažiau kaip penkis kartus paklausti: ar tikrai gerai jaučiuosi šią akimirką? Ir jeigu tai netiesa, jau po ketvirto penkto karto pradedame jausti sudirgimą, kuris vis su kitu klausimu stiprėja. Imame ieškoti sau pasiteisinimų, įrodymų, kodėl turėtume gerai jaustis. Kyla noras šį pratimą nutraukti.
O jei mums tikrai gera, su kiekvienu klausimu šis jausmas tik stiprėja. Dažniausiai atsipalaiduoja ir sušyla stuburas, malonios šilumos bangos nuvilnija per rankas ir kojas, sušyla, atsipalaiduoja veidas, pakyla lūpų kampučiai, lengvai sudrėksta akys. Galiausiai dingsta susikaupęs nuovargis.
Jeigu džiaugsmo būsena netikra arba jaučiamas aiškus nepasitenkinimas, reikia pereiti prie kitų veiksmų:
• Savo veiksmus įprasminkime.
• Nepamirškime, kad žodžiai „reikia, įsipareigojęs / įsipareigojusi, skolingas, privalau“ yra ne kas kita kaip svetimi norai. Tad sakykime sau: „reikia man, skolingas sau, įsipareigojęs sau, noriu sau“.
• Atsakykime sau, kokią savybę galėtume suaktyvinti, kai darome tai, kas mums nepatinka: kantrybę, dėmesingumą, toleranciją, stropumą, išradingumą, nuolankumą ir t. t.?
Patarimas: atkreipkime dėmesį, kuri savybė tonizuoja, tarsi atsiranda papildomų jėgų pratęsti veiklą. Jei tonusas išlieka toks pat, tai ženklas, kad asmeninės prasmės toje veikloje jau nėra. Kyla pagunda sau protu bandyti įrodyti, kad vystome vieną ar kitą savybę. Orientuokimės į jausmą, nes protas mums vystys viską vienu metu – jam tas pats.
Tuomet kitas etapas – kaip save už tai apdovanosime? Apsidovanojimo metu išsiskiriantis džiaugsmo hormonas turi kompensuoti vidinį nepasitenkinimą, kuris kyla tada, kai darome tai, ką reikia. Tuomet atsipalaiduojame ir atkuriame jėgas.
Dažnai daug ir sunkiai dirbame, patiriame didelį stresą, emocinių ir fizinių krūvių. Ir paskui uždirbtus pinigus išleidžiame atsikūrimo procesui. Tokia šiuolaikinės visuomenės problema. Čia padaroma esminė klaida. Taip ilgai dirbti be apsidovanojimų žalinga, nes paprasčiausiai save nualiname, o tada jau ne laikas sau gražius auskarus pirkti. Jei vakare jaučiame diskomfortą – vakare ir apsidovanokime.
Pastaba: dovana yra tai, ką gauname, o ne tai, ką darome patys. Tai gali būti daiktas, kvapas, garsas, skonis, prisilietimas, bet ne mankšta, meditacija, šokio pamoka. Šios praktikos mums padeda atsipalaiduoti ir susivokti, kaip apsidovanosime. Na, o rimtos dvasinės praktikos mus moko gauti didesnį džiaugsmo hormono kiekį iš mažesnio materijos kiekio. Kitaip tariant, nepraktikuojančiam žmogui reikės trijų litrų aviečių, o praktikuojančiam – vienos, bet avietės vis tiek reikės.
Jei atsitinka taip, kad jokių savybių nepavyksta aktyvinti, dovanoms išseko fantazija, o daryti vis tiek reikia ir darome, tuomet pereikime prie kito etapo arba klausimo: kodėl man patinka daryti tai, kas man nepatinka? Gal tai vidinė nuostata – per kančias į žvaigždes? Gal nuostata, kad gyvenimas prasmingas tik tada, kai jis sunkus, ir tuomet didžiuojamės savimi? Pripažinkime, kad sunkus gyvenimas ir yra mūsų laimė.
Jeigu su tuo nesutinkame, grįžkime prie pirmų dviejų punktų ir ieškokime įprasminimo. Kitaip konfliktuosime su savimi, savo jausmų pasauliu, vadinasi – su Visata, tuomet su žmonėmis visuomet būsime konflikte. Atminkime – jei išduodame save, tą pačią akimirką suteikiame žmonėms teisę bet kokia forma mus išduoti. Net jeigu esame diplomatiški, pasiaukojantys, tik laiko klausimas, kada pajusime, kad esame išnaudojami.
Pastaba: atminkime, kad geras žmogus ne tas, kuris daro gerus darbus ir kurio akys spindi, o tas, kuriam niekas nesėdi ant sprando ir kurio neįmanoma išnaudoti. Jis priima pasaulį tokį, koks jis yra. Padarė gerą darbą ir nieko nelaukia mainais, nes jau gavo pasitenkinimą tą darbą atlikdamas arba vykdydamas prašymą. Jei negauna pagalbos, išlieka ramus, nes žino, kad tam buvo svarių priežasčių. O situacijų, kai kito gyvybei gresia pavojus, ne tiek jau daug.
Kitų gerus darbus toks žmogus priima su malonumu, negavęs pagalbos lieka ramus, nes jeigu jam labai reikia, pasidarys pats arba susiras kitą pagalbininką be užsilikusios nuoskaudos. Šalia tokio žmogaus kiti atsipalaiduoja, tampa vieni kitiems paslaugūs ir atlaidesni.
P. S. Priminimus telefone galima pakeisti dėmesį patraukiančiu aksesuaru (kai kurie dėl to, pavyzdžiui, mėgsta dėvėti skirtingų spalvų kojines) arba reagavimu į pašalinius garsus, pavyzdžiui, durų trinktelėjimą, kolegos kostelėjimą ir pan.
Fiksuoti savo sėkmes
Reikia kasdien fiksuoti savo sėkmes ir ypač mažas, geriausia – prieš miegą. Fiksuokime visus gyvenimo pasiekimus, ypač tuos momentus, kai buvo sakoma, kad nieko neišeis, o mums pavyko. Ir tokias mažytes sėkmes kaip, pavyzdžiui, kad pavyko išvirti skanią sriubą, rytą išlipti iš lovos nepatingėjus keltis. Kad tai sėkmė, suvokiame, kai to netenkame. Pavyzdžiui, patyrus traumą mums sunku vaikščioti, o kažkada galėjome iššokti iš lovos. Sėkmė – tai veiksmas, reikalaujantis pastangų. Galėjau daryti arba nedaryti, bet padariau – vadinasi, esu šaunuolis. Paplokime sau per petį.
Vertinkime, ką turime, nesikoncentruokime į tai, ko nėra. Per dieną nuveikti darbai – kasdienė kiekvieno individuali sėkmė. Būtinai fiksuokime jausmus, patirtus tomis akimirkomis. Mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje. Kodėl vieni gyvena vienaip, kiti – kitaip? Nes kiekvienas turime tai, ką fiksuojame jausmu. Kaip jaučiame – taip ir mąstome, kaip mąstome – taip ir gyvename. Ir jeigu kyla didelis konfliktas tarp to, ką jaučiame ir galvojame, trypčiojame vienoje vietoje. Tad dar kartą teks susimąstyti, su kokiu jausmu norėtume gyventi, ir ieškoti kuo daugiau jo šaltinių.
Tikslas: kasdienę sėkmę paversti varomąja gyvenimo jėga.
Pastaba. Kai sukuriame sąlyginį refleksą į sėkmės jausmą, tos situacijos, kurių rezultate nėra sėkmės jausmo dingsta iš mūsų gyvenimo. Mes su jomis nebesusiduriame, o jei ir susiduriame, vadinasi ši patirtis yra reikalinga mūsų sielai ir atskleidžia mūsų potencialą tolesnei sėkmingai veiklai.
Atlikimas: prisiminkime kuo daugiau situacijų, kai aplinkiniai sakė, kad nieko neišeis, bet pavyko. Susiraskime ir išsitraukime savo diplomus, garbės raštus, nuotraukas su sėkmės akimirkomis. Prisiminkime, kaip tuo metu jautėmės, pasidžiaukime savimi, susirašykime savo pasiekimus.
Toliau kiekvieną dieną atkreipkime dėmesį į tai, ką darome, kad tobulėtume, kam skiriame nors šiek tiek pastangų. Net ir tai, kad atsikeliame rytą iš lovos, kai norisi pagulėti, yra mažas privalumas sėkmių dėžutėje. Kitam gali būti visai nemažas pasiekimas leisti sau pagulėti ir tuo pasimėgauti, o ne lėkti kaip akis išdegus.
Čia suveikia užsiprogramavimo (sąlyginio reflekso) mechanizmas. Jį plačiai aprašė ir tyrimais įrodė gydytojas, fiziologas, 1904 metų Nobelio medicinos premijos laureatas Ivanas Pavlovas. Eksperimentuodamas su šunimis jis pastebėjo, kad galima sukelti tam tikras organizmo reakcijas. Lemputei užsidegus šuniui būdavo duodamas mėsos gabalas, ir galiausiai išsivystė refleksas – vos įsižiebdavo lemputė, šuns skrandyje išsiskirdavo virškinimo sulčių šiam dar net negavus mėsos.
Taip ir mums. Kai pripratiname savo psichiką prie sėkmės jausmo, ji nustoja reaguoti į situacijas, kurios to jausmo nesukelia. Jos tarsi dingsta iš mūsų gyvenimo. Tokius žmones vadiname sėkmingais. Jeigu šis jausmas perduodamas iš kartos į kartą, sakome, kad žmogus gimsta su marškinėliais. Jeigu jo neturime, galime išsiugdyti patys ir perduoti savo vaikams. Pasaulis yra neutralus. Į ką koncentruojamės – tai ir turime. Ne veltui siūloma kuo daugiau laiko praleisti tarp laimingų ir sėkmingų žmonių. Rezultatai bus greitesni ir geresni, jei savo sėkmes fiksuosime kiekvieną dieną.
Klaidos: nesitikėkime, kad reikalai pajudės patys. Atsiras tik daugiau galimybių, pasiūlymų ir noro ką nors keisti. Bet veiksmus teks atlikti patiems. Nebijokime klysti. Tik taip gauname vertingos patirties. Kad ji taptų išmintimi, visuomet darykime tai, ką norime patys, o ne ką mums siūlo kiti. O kai norime pasinaudoti kito žmogaus patarimu, pasakykime sau, kad sutinkame ir norime tai išmėginti. Priešingu atveju, jeigu nieko nepavyks bus jausmas, kad veltui sugaišome laiką realizuodami svetimą patarimą ir norą. Greičiausiai nusivilsime aplinka. Tačiau nebus ko kaltinti, nes darėme patys, tai buvo mūsų sprendimas.
Ir prisiminkime, kad patirtis taps išmintimi, jei joje bus meilės sau – noro save realizuoti.