– Dėl kokių priežasčių žmonės kartais susiduria su beprasmybės jausmu arba galvoja, kad jų gyvenimas neprasmingas?
– Manau, kad su šiuo jausmu susiduriama ne kartais, o labai dažnai. Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės su šiuo jausmu susiduria, bet pirma ir esminė priežastis, tai nemokėjimas gyventi. Dažniausiai žmonės, paklausti, kur jie randa gyvenimo prasmę, atsako labai paprastai – karjeroje, darbe, šeimoje, piniguose, socialiniame statuse, kitų pripažinime, kasdienių poreikių patenkinime, galėjime atostogauti. Tokie yra tradiciniai atsakymai. Jeigu jūs Gedimino prospekte atliktumėte praeivių apklausą, tai esu įsitikinęs, kad daugelis mano išvardintų dalykų pasikartotų, bet nei darbe, nei karjeroje, nei piniguose, nei socialiniame statuse, prasmės nerasi. Viso šito pagrindas turi būti kitoks.
– Koks jis turėtų būti?
– Viskas susiveda į vertybes ir etiką. Tu gali dirbti be sustojimo, tau gali išsivystyti darboholizmas ir tu gali būti užimtas visą laiką, neturėti laiko sustoti. Bet vieną kartą, kai sustosi, tai automatiškai pamatysi, kad darbe tavo visas gyvenimas ir praėjo. Kartais kokios nors ligos, pavyzdžiui, vėžio diagnozė, viską pakeičia, absoliučiai viskas sugriūna. Aš pažįstu puikių, fantastiškų žmonių, kurie per vieną mėnesį uždirba dešimtimis tūkstančių, užima garbingas pareigas, bet jie nejaučia, jog gyvena prasmingai. Ne tame yra prasmė. Ir ne vaikų kiekyje, ne šeimoje, ne atostogose, ne socialiniuose dalykuose, kiek dažnai ir kur tave parodys eteryje.
– Galbūt žmogus gali pats susikurti prasmę kasdienybėje iš mažų dalykų?
– Maži dalykai nepatenkins, nes tai yra smulkmenos, buitinės detalės, kurios tik prisideda prie bendro pasaulėvaizdžio. Aišku, žmogus natūraliai gali susikurti prasmę, bet tai yra ilgas asmenybės tobulėjimo ir vystymosi kelias. Ir jeigu žmogus nesivysto, netobulėja, jeigu pirmais prioritetais laiko karjerą, pinigus, tai natūraliai tikrai nesuras prasmės ir nebus laimingas.
– Sakote, kad kelias į prasmingą gyvenimą yra gebėjimas geriau pažinti save?
– Be abejonės. Labai svarbu pažinti savo prigimtį, sugebėti susitvarkyti su pačiu savimi, savo charakteriu, kuris, kaip Herakleitas sakė, yra didžiausias priešas kiekvienam iš mūsų. Kai žmogus pats su savimi išmoksta dirbti, pats save tobulinti, viskas tampa daug paprasčiau. Ir čia ne dienos procesas. Nėra taip, kad tu nueisi į laimingo gyvenimo kursus ir iš karto pradėsi laimingai gyventi. Ne. Tai yra ilgalaikis procesas. Jis gali užtrukti metus, gali užtrukti ir dešimt, ir dvidešimt metų.
– Ar žmogus gali pats pakeisti savo gyvenimą, nes kartais atrodo, jog mažai kas priklauso nuo paties žmogaus?
– Į šį klausimą Imanuelis Kantas savo „Grynojo proto kritikoje“ atsakė, kad jo išspręsti neįmanoma. Visada svarbios aplinkybės, bet žmogus labai daug ką pats gali padaryti. Bet kuris iš mūsų gali labai daug ką. Gali pasikeisti iš visiško lūzerio į absoliutų lyderį ir atvirkščiai, iš lyderio į lūzerį. Žmogaus jėgos ir galimybės, tai, kas slypi kiekviename iš individų, yra jeigu ne begalinės, tai bent jau labai didelės. Aišku visada yra tam tikros aplinkybės, kurios ne visada priklauso nuo mūsų – ir karai, ir marai, ir daugelis kitų faktorių.
– Ar yra universalių modelių, kurie padėtų pajausti prasmę?
– Taip, yra universalių modelių, kurie tinka kiekvienam. Tiktai tam, kad tuos modelius įgyvendintum, reikia ne vienų metų studijų. Turiu omenyje studijų, kurios yra susietos su pačiu savimi. Pradėti reikia nuo svarbiausio dalyko – tapimo geru žmogumi.