2019/20 sezoną Turino „Juventus“ klubas pasauliui pristatė savo ketvirtą rungtynių aprangą – bendradarbiavimo vaisių kartu su „Adidas“ ir garsiu, Londone susikūrusiu riedlenčių bei gatvės kultūros prekės ženklu „Palace“. Stilingi marškinėliai neprarado „Juventus“ identifi kuojančių juodų ir baltų dryžių, o papildyti ryškiomis detalėmis bei raštais tapo patrauklūs ir gatvės stiliaus mėgėjams tarptautiniame kontekste. Ir tai ne pirmas tokio pobūdžio bendradarbiavimas.
PSG klubas dar ankstesniame sezoną sėkmingai užkariavo plačią auditoriją sukūręs proginius marškinėlius susivienijęs su „Nike“ atstovaujamu „Jordan“ prekiniu ženklu.
Moderniame, komercializuotame futbole vyksta vis daugiau naujų darinių, jungiančių skirtingas industrijas, taip ieškant, kaip populiariausias sportas pasaulyje galėtų atrasti bendrą komercijos kryptį, pavyzdžiui, su mada. 2018 metų Paryžiaus mados savaitėje ant podiumo buvo galima išvysti žingsniuojančius futbolo marškinėlių fragmentais pasipuošusius modelius. Tai mados namų „Koch“ ir PSG futbolo klubo bendro darbo rezultatas.
Futbolo marškinėlių (r)evoliucija
Futbolo marškinėlių dizainas yra nuolatines diskusijas iššaukianti tema. Ne tik dėl subjektyvios nuomonės apie dizaino sprendimus, bet ir dėl to, kad modernaus futbolo eroje marškinėliai tampa objektu transliuoti žinutei – Anglijoje marškinėliai papuošiami aguona, skirta karuose žuvusiems kareiviams atminti, galime pamatyti ir specialias marškinėlių serijas, sukurtas kovojant su homofobija ar minint tokius metinius stebėjimus kaip Juodosios istorijos mėnuo. Tačiau kokia buvo visa futbolo marškinėlių raida?
Futbolas pradėtas žaisti Anglijoje antroje XIX a. pusėje. Tais laikais komandos atpažindavo savo žaidėjus ne iš skirtingų spalvų marškinėlių, o iš spalvotų kepuraičių, nes galimybės turėti vienodas aprangas buvo sunkiai įgyvendinamos paprastiems kamuolio gainiotojams. 1879 m. Anglijos futbolo asociacija (FA) įvedė taisyklę, kad komandos turi vilkėti skirtingas uniformas. Taigi, futbolą žaidė aukštesnioji vidurinė klasė – galintys sau leisti pasisiūti savo futbolo komandos spalvų aprangas pas siuvėją.
Į storus marškinius panaši futbolininkų apranga dažniausiai būdavo vienspalvė, tamsiai mėlynos, raudonos, vyšninės spalvų arba dryžuota, siuvama iš sunkaus audinio – medvilnės, o kartais ir vilnos. Spalvos atspindėdavo sporto organizaciją. Susiformavus futbolo lygai buvo nuspręsta, kad komanda turi deklaruoti savo marškinių spalvą – taip išvengta vienodomis aprangomis apsirengusių ekipų.
1920-aisiais marškinėlių dizaine pradėjo varijuoti apvalaus kaklo kirpimas, suvarstytas raišteliais. Vėliau šį stilių pakeitė apykaklės.
6-ajame dešimtmetyje marškinėlius ilgomis rankovėmis iš rinkos išstūmė išpopuliarėję trumparankoviai, apykakles pakeitė V formos kaklo kirpimas, o sunkų, natūralų audinį – sintetika.
7-ajame dešimtmetyje aprangos po truputį darėsi glaustesnės, tačiau didžiausia futbolo marškinėlių revoliucija įvyko 8-ajame dešimtmetyje, kai buvo atrasta nauja technologija, leidžianti dažyti sintetinį audinį. Tai suteikė galimybę kurti įvairiausius raštus, šešėlius. Taip pat buvo pradėtos kurti marškinėlių kopijos, gaminamos iš kuo pigesnės sintetinės medžiagos, kopijomis galėjo pasipuošti klubų sirgaliai.
Dešimtajame dešimtmetyje į madą grįžo nedidelės apykaklės, o pačių marškinėlių dizainas jau turėjo atitikti ne tik klubo, bet ir sirgalių poreikius. Futbolo marškinėliai iš sportinės aprangos virto laisvalaikio drabužiu, turinčiu tikti tiek futbolininkams stadione,
tiek sirgaliams prie džinsų.
Šiandienių sporto prekės ženklų, tokių kaip „Nike“, „Adidas“, „Umbro“, „Puma“, futbolo aprangos yra kuriamos pagal specialias technologijas, leidžiančias futbolininkams jaustis maksimaliai komfortabiliai, o dizainerių komandos skiria didžiulį dėmesį ieškodamos ko nors naujo ir įsimintino sirgaliams. Tiesa, dar visai neseniai buvo galima pastebėti, kad sporto prekių ženklams yra svarbiau reprezentuoti save nei patį klubą. Prieš modernaus futbolo industriją protestuojantys sirgaliai atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, 2016-ųjų sezonui „Nike“ futbolo marškinėlių dizainą kūrė pagal vieno modelio šabloną, taip didžiuosius klubus, tokius kaip „Barcelona“, „Inter“, „PSG“, suvienodindama.
Kuriozai rūbinėse
Taisyklės, kokios aprangos yra reglamentuojamos teisingomis, praeitame amžiuje Britanijoje keitėsi dažnai. Pradžioje buvo nuspręsta, kad namų komanda turėtų pasikeisti marškinėlius, jei šie dubliuotųsi su atvykusių svečių, vėliau nutarta, kad atvykę varžovai persirengtų kontrastuojančios spalvos marškinėlius, kurie nebūtų panašūs į šeimininkų. (Iš čia kilo pasakymas „išvykų apranga“). Tačiau net ir vėlesniais laikais nepavykdavo išvengti kuriozų.
2013 metais „Crystal Palace“ namų aikštėje priėmė „Barnsley“ ekipą. Teisėjas nusprendė, kad „Barnsley“ tiek namų, tiek išvykos aprangos per daug panašios į „Crystal Palace“ raudonus ir mėlynus marškinėlius. Dėl to svečiams teko vilkėti geltoną „Crystal Palace“ išvykų aprangą, o sirgaliams matyti pagal marškinėlius dvi tas pačias komandas.
Panašių situacijų būta ir daugiau. 1978 metais pasaulio čempionate Argentinoje, Prancūzijos ir Vengrijos dvikovoje abi komandos vilkėjo baltomis aprangomis. Todėl prancūzų rinktinė buvo priversta pasiskolinti sau neįprastus žaliai ir baltai dryžuotus marškinėlius iš vietinio klubo „Club Atlético Kimberley“. Panašių spalvų aprangos nėra vienintelė priežastis, kodėl kartais tenka ieškoti originalių sprendimų skubiai pakeičiant marškinėlius.
1995–1996 sezone „Manchester United“ rungtynėse su „Southampton“ antrame kėlinyje į aikštę grįžo pasikeitę aprangas. Žaisdami su pilkais „Umbro“ išvykų marškinėliais, pasak Sero Alekso Fergusono, žaidėjai sunkiai matė savo komandos draugus aikštėje dėl neryškios spalvos, ir dėl to žaidė labai prastai. Vėliau žiniasklaidai Gary Neville’as, rungtyniavęs tose rungtynėse, pasakojo, kad A. Fergusonas buvo įdarbinęs net regėjimo specialistę konsultacijai dėl pilkos aprangos matomumo. Nauji marškinėliai rungtynių neišgelbėjo, jos buvo pralaimėtos 1:3 ir gauta 10 tūkst. svarų sterlingų bauda.