Tai ištrauka iš medicinos mokslų daktarės Annos Lembke knygos „Dopamino tauta. Pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Liūtai ne avys“.

Nūdienos psichologinėje literatūroje gėda įvardijama kaip emocija, atsieta nuo kaltės. Šį reiškinį galima paaiškinti: gėdos jausmas yra tada, kai blogai galvojame apie pačius save, kaip apie žmones, o kaltė priverčia blogai galvoti apie mūsų veiksmus, tačiau vis dar teigiamas požiūris į save kaip asmenį išlieka. Gėda yra nepakankamo prisitaikymo emocija. O kaltė yra prisitaikymo emocija.

Pati susiduriu su gėdos ir kaltės skyrimo problema, nes patirtiniu atžvilgiu kaltės ir gėdos jausmai atrodo identiški. Galbūt ir sugebėčiau išprotauti takoskyrą tarp pasibjaurėjusio savimi ir „gero žmogaus, padariusio kažką blogo“, bet būtent tą akimirką, kai jaučiu gėdą ir kaltę, tą vidurius suremiančią emociją, jausmas esti vienodas: apgailestavimas, sumišęs su bausmės baime ir siaubu būti atstumtam. Apgailestavimo jausmas todėl, kad kažkas apie tą elgesį sužinojo, bet tai nereiškia būtent gailėjimosi dėl kažkokio poelgio. Atstūmimo siaubas labai stiprus ir gali prilygti bausmei. Bijome būti palikti, išvaryti, atstumti ir nebepriklausyti grupei.

Bet vis dėlto gėdos ir kaltės skyrimas turi realią priežastį.