Kaip sugalvojai savanoriauti ir kiek tau metų tada buvo? Kur esi savanoriavusi?
Savanoriauti pradėjau politikos srityje, kai man buvo aštuoniolika metų. Atsiradau ten visiškai netikėtai gavusi pasiūlymą prisidėti prie rinkiminės kampanijos, o paskui pradėjau ieškoti daugiau savanorystės sričių ir vietų. Tuo metu gyvenau Panevėžy ir nežinojau, kur tikslingai ieškoti ir rasti tokių galimybių, todėl iškart išvažiavus studijuoti į Kauną prisijungiau ir prie Vaikų linijos savanorių. Vėliau pradėjau savanoriauti iniciatyvoje „Niekieno vaikai“, kelias vasaras praleidau savanoriaudama vaikų vasaros stovyklose, taip pat karantino metu prisijungiau prie „Koronos karštosios linijos” savanorių ir Gynybos paramos fonde koordinavau Kauno savanorius.
Kuri savanorsytę paliko didžiausią įspūdį? Kas ten įsiminė?
Gan sunku išskirti vieną, nes visos patirtys savaip augina, bet veikla iniciatyvoje „Niekieno vaikai“, kur savanoriai budi ligoninėse prie paliktų vienų vaikų, man buvo ir yra kažkas ypatingo. Buvimas čia labiausiai privertė išeiti iš savo socialinio burbulo. Ir jautru, ir sunku dėl kiekvieno vienišo vaiko ligoninėj, nes suprantu, kad taip neturi būti, bet tuo pačiu ir džiugu, kad turiu galimybę nors kažkiek prisidėti, kad nebebūtų vienišų vaikų ligoninėse.
Esi savanoriavusi „Vaikų linijoje” ir jau tapai savanorių koordinatore. Gal galėtum papasakoti visa kelią nuo savanorystės iki savanorių koordinatorės?
„Vaikų linijoje” jau esu penktus metus, o savanorių koordinatore tapau prieš metus. Kelias organizacijoje buvo nuoseklus, praėjusi savanorių atrankas ir mokymus ir kurį laiką pasavanoriavusi tapau patyrusia savanore, vėliau naujų savanorių supervizore, vesdavau mokymus. Po to taip atsitiko, kad Kaune reikėjo naujos savanorių koordinatorės, pagalvojau, kad būtų dar viena kitokia patirtis šioje organizacijoje, kur galėčiau dar labiau save realizuoti ir tuo pačiu metu įgyti naujų žinių ir įgūdžių, tad nusprendžiau pabandyti ir pavyko!
Savanoriavai taip pat ir „Niekieno vaikuose”, kur dabar irgi esi savanorių koordinatore. Kaip radai šią organizaciją?
Apie iniciatyvą „Niekieno vaikai“ sužinojau socialiniuose tinkluose dar tada, kai ji buvo ką tik įsteigta ir veikė tik Vilniuje. Iki tol net nebuvau susimąsčiusi, kad egzistuoja Lietuvoje tokia problema, kad būna situacijų, kada vaikai ligoninėse būna vieni, o personalui nesudaryta galimybė tokiais atvejais būti su jais ilgiau nei įprasta. Tad laukiau, kol ši iniciatyva plėsis į Kauną ir iškart užpildžiau anketą savanoriauti. Dabar jau daugiau nei metus esu Kauno savanorių koordinatorė.
Su kokio amžiaus vaikais tenka bei teko susidurti?
Praktika parodė, kad mūsų reikia įvairaus amžiaus vaikams. Esame budėję ir prie kelių mėnesių kūdikių, ir prie 17 metų paauglių. Nemaža dalis vaikų prie kurių budime, ypač vyresni, turi negalių – protinį ar raidos atsilikimą, tad net ir vyresniems vaikams reikalingas buvimas šalia. Budėjimų trukmė taip pat labai įvairi – yra atvejų, kada budėjome dieną ar kelias, o Kaune net esame turėję atvejį kada prie vaiko savanoriai budėjo kiekvieną dieną pusę metų.
Ką su vaikais veikiate? Kokių savybių žmogui reiktų turėti, kuris norėtų savanoriauti šioje organizacijoje?
Atsižvelgdami į vaiko amžių ir sveikatos būklę, veikiame tą patį, ką veiktų tėvai ar kiti artimieji būdami prie vaiko: žaidžiam, lydim į procedūras, einam į kiemą, sekam pasakas, dainuojam, migdom, jei būname prie kūdikių – maitiname, keičiame sauskelnes. Visą gydymą ir slaugą užtikrina personalas, mūsų iniciatyvos tikslas – užtikrinti vaikams emocinę paramą. Žmonės, norintys savanoriauti šioje iniciatyvoje, turi praeiti savanorių atranką ir mokymus. Atrankos metu žmogus iš mūsų sužino daugiau informacijos apie veiklą, budėjimus, taip pat ir mes turim galimybę bent šiek tiek pažinti žmogų. Atsižvelgiame į žmogaus laiko resursus, motyvaciją, patirtį su vaikais, žinoma, reikalingos ir tokios asmeninės savybės kaip meilė vaikams, empatija, taip pat svarbu suprasti, kad vaikui padėti galime tik tol, kol būname su juo ligoninėje, o vėliau apie jį nieko nebežinome, tad svarbu mokėti būti čia ir dabar.
Kaip kilo idėja kurti video ciklą su įvairių sričių savanoriais? Kokią žinutę nori ištransliuoti šia veikla?
Ši idėja kilo iš noro, kad savanorystė Lietuvoje būtų populiaresnė ir kuo daugiau žmonių sužinotų apie savanorystės galimybes. Taip pat jaučiu, kad dažnai žmonės, kurie turi daug įdomių patirčių, daro prasmingus ir vertingus darbus, lieka nepastebėti ir neišgirsti. Aš nemanau, kad geri darbai turi būti daromi tyliai, priešingai, noriu apie juos daug ir garsiai kalbėti, tad nusprendžiau nebelaukti, o veikti, kurti ir viešinti tuos gerus darbus ir žmones pati. Be to, man ir pačiai labai įdomu klausytis jų patirčių, susipažinti su naujais žmonėmis ir dar daugiau sužinoti apie savanorystę.
Galbūt turi mintį, citatą ar aforizmą, kuriuo vadovaujiesi? Koks jis būtų?
Kažkada perskaičiau anglišką frazę – all we have is now ir jaučiu, kad nuo to laiko bandau ja gyventi. Ši mintis labai padeda išdrįsti veikti, nestovėti vietoje, būti čia ir dabar, negyventi kažkokiom praeities klaidom ar ateities svajonėm.
Galbūt galėtum pasakyti, kaip viską suspėji?
Čia tinka labai banali, bet tikrai teisinga frazė: kuo daugiau darai, tuo daugiau ir spėji. Kadangi visos mano veiklos ir darbai šiuo momentu yra labai svarbūs ir visur vienodai noriu būti, tai tikrai svarbu planuoti savo laiką ir dėliotis prioritetus. Būna etapų, kada tenka aukoti ir dalį miego, laisvalaikio, laiko su draugais ar šeima, bet šiuo metu labai noriu maksimaliai išnaudoti visas man duotas galimybes ir patirtis, tad tas didelis noras manau labiausiai ir padeda!