Gražių moterų, barzdos, riešutų sviesto fobija – kaip formuojasi įvairiausios baimės ir kodėl į tai reikia pažiūrėti rimtai?

Prisimenu, kaip kartą, dar mokyklos laikais, mano bendraklasei berniukai ant peties užmetė vorą, mat ši jų bijodavo ir spiegdavo vos pamačiusi. Tąkart, kai ji išvydo „dovanėlę“ ant peties, nespiegė ir neklykė. Kelias sekundes, kurios man atrodė tokios ilgos, ji stovėjo tarsi stabo ištikta, o tada... jai prasidėjo isterija. Tikrų tikriausia isterija, kurios nenoriu net prisiminti, tad į detales nesileisiu. Nuo to karto panašūs pokštai mūsų klasėje liovėsi. Ir aš nežinau, ar tie berniukai tiesiog nebenorėjo nei pamatyti, nei išgirsti nieko panašaus, ar visgi jie suprato, kad vorų baimė – dalykas rimtas, ir su tuo verčiau nejuokauti.

Žmonės baimes, kitaip tariant fobijas, dažnai nurašo tarsi išsigalvojimą ar išlepimą – pamanykit, bijo voro, jis juk nieko nepadarys. Padarys ar nepadarys – ne tai rūpi „bijotojui“. Jį išpila prakaitas, dreba visas kūnas, virpa rankos, širdis daužosi kaip pašėlusi ir net gali prasidėti panikos priepuolis bei daug kitokių dalykų... Tai yra fobija. Ir tai – rimta.