Jau nieko nestebina pavasario sulaukę porai ar petražolės, tačiau yra ir daugiau daržovių, kurias žiemą galima kasti tiesiog iš po sniego.
Tikras stebuklas – topinambai
Jei patvoryje dar geltonai lyg mažos saulėgrąžos žydi visa, kas nereikalinga, uždengiantys topinambai, dažniausiai vadinami žieminėmis bulvėmis, tikrai neverta jų kasti. Riešutų skonį turinčios šaknys skaniausios bus viduržiemį, kai kitų šviežių daržovių nebeliks.
Žemėje šakniagumbiai išsilaiko geriau nei rūsyje, todėl jų kasti net ir nerekomenduojama – geriau palikti pavasariui, kai žalumynų mažai, o vitaminų po žiemos organizmui labai trūksta.
Topinambai iškenčia net 30 laipsnių šaltį, todėl juos kasti galima bet kada, jei tik žemė nėra smarkiai įšalusi. Ištraukus iš po sniego apklosto, net ruošti nebūtina – nuskuti, nuplauni ir kramsnoji riešutų skonio šaknis. Topinambbai ne be reikalo vadinami stebuklinga daržove. Nekaloringa, neturinti cukrų, todėl ją gali valgyti net diabetikai.
Beje, geriausia laikas sodinti topinambus – nuo spalio iki lapkričio vidurio.
Pastarnokai žiemoja darže
Pastarnokai kasami vėliausiai, kai visos kitos daržovės jau sandėliuojamos rūsiuose. Tačiau jie gali sėkmingai žiemoti ir darže, nes nebijo šalčio. Pavasarį, išėjus pašalui, jie bus netgi skanesni už laikytus rūsyje.
Norintiems surizikuoti palikti pastarnokus žiemoti, reikėtų žinoti, jog žiemai būtina nupjauti jų lapus, paliekant kelių centimetrų lapkočius. Patartina apkaupti storesniu žemių sluoksniu. Pamulčiavę durpėmis ar storesniu eglišakių sluoksniu, pastarnokų galėsite išsikasti net ir įšalus žemei.
Kaip ir kiti šakniavaisiai, pastarnokai rūsiuose greitai suvysta, praranda skonį, todėl jei juos jau nukasėte, nepralošite vėl išnešę į daržą – jie sėkmingai žiemos, apkasti žemėmis ir uždengti storesniu šiaudų ar eglišakių sluoksniu.
Nereikėtų skubėti rauti ir žieminių ridikų, kurie sėkmingai ištveria iki 5 laipsnių šalčio. Susluoksniuoti kaupuose su drėgnu smėliu, jie sėkmingai gali sulaukti pavasario.
Daržo puošmena – lapiniai kopūstai
Po šalnų skanesni tampa ir briuseliniai kopūstai, o lapiniai kopūstai išvis žiemai nesiprašo į rūsį – jiems gėralui likti darže, nes šaltukas panaikina ne visiems malonų jų lapų karstelėjimą.
Lapiniai kopūstai ištveria net iki 15 laipsnių šaltį ir sėkmingai sulaukia pavasario. Juos galima vadinti tikrai daržo puošmena – beje, dauguma dainininkų tik dėl to lapinius kopūstus ir augina. Nors iš tiesų tai labai vertinga, daug vitaminų sukaupianti daržovė, ypač paklausi galinti būti pavasarį.
Yra tik vienas keblumas: darže paliktus briuselinius ir lapinius kopūstus reikėtų uždengti agro plėvele, kad vėjas ir lietus į jų lapelių garbanas nepripustytų smėlio, nepritėkštų purvo – šiuos kopūstus labai sunku švariai nuplauti.
Žaliuos visą žiemą
Dauguma daržininkų porų rudenį jau senokai nebekasa – žino, kad ši daržovė šalčio nebijo, tačiau nepatyrę daržininkai gali ir apsirinkti. Darže sėkmingai žiemoja tik vėlyvų veislių porai, kiti šaltą žiemą lauke sunyksta.
Jei nežinote, kokius porus auginote, nepakenks augalų storiau pamulčiuoti – iki šalčių porai gali būti darže, kur jiems tikrai geriau nei rūsyje. Be to, ir sušalę porai savo vertingųjų savybių nepraranda, juos galima dėti į sriubas ir troškinius.
Iki pat pavasario iš po sniego žaliuoja ir šalavijai, rozmarinai, čiobreliai, peletrūnas. Šalčio nebijo ir petražolės bei sultenės, vadinamos žieminėmis salotomis.
Geriau nei ant palangės
Miesto mada turėti daržą ant palangės dažnai sugundo ir sodybų šeimininkus, tačiau turint prie namų bent vieną lysvę, žalumynų į vazonus neverta sodinti. Prieskonių visą žiemą galima prisikinti ir lauke.
Daugelis žaliuojančių augalų nemėgsta sausų patalpų, todėl įnešti į kambarį, numeta lapus. Žiemą darže gal ne taip vešliai, kaip vasarą, žaliuos, bet prieskonių pirkti tikrai nereikės.
Nemažai daržininkų rudenį žalumynams įrengia priedangas, taip užsitikrindami, jog prieskonių, žieminių salotų, porų turės net ir prisnigus iki kelių.
Svarbiausia nepamiršti prieš žiemą gerai palaistyti po priedangomis ar pakeltose lysvėse augančių visžalių augalų – daugelis nudžiūsta ne dėl to, kad nušalo, o pritrūkus drėgmės.