Grįžtu mintimis į praeitį, dar į tuos laikus, kai gyvenome Kaune, Divizijos plente priešais Švento Antano bažnyčią, niūrų sovietmečio laikmetį. Kai kiekvienas daiktelis iš išsvajotų Vakarų atrodė kaip nereali likimo dovana. Kiekvienas niekutis, nekalbant apie drabužius, įkvėpė, vertė svajoti apie išsiveržimą į gražesnį, mažiau skaudų, mažiau pilką gyvenimą.
O jei dar tas daiktelis buvo iš Italijos, iš tos mados valstybės, kurios aktorių pavardes jau vaikystėje mintinai buvau išmokusi. Niekada neabejojau, jog Italijoje – net neįsivaizdau tada, kur ji yra pasaulio žemėlapyje, – kad būtent ten gyvena labiausiai gundančios, žaviausiai mokančios dėvėti siauručius, priekyje susagstomus megztukus.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (2)