„New York Times“ apžvalgininkė regioną vadina Italijos „Oskaru“. Taip jį vadiname ir mes – lietuviai, Italijos senbuviai, nes ištikimai lankomės Kalabrijoje dukart per metus. Nes būtent Kalabrijoje atgauname fizines jėgas. Kaip sakydavo senovės romiečiai – sveikame kūne sveika siela. Būtent Apeninų nugarkaulio pabaigoje pasijuntame tarsi pabėgę nuo viso pasaulio problemų. Nes nėra kitos vietos, kur jūra tokia skaidri, kad norisi nardyti atviromis akimis, kur toks ryškiai pikantiškas vitaminų prisodrintas maistas, kur gamta laukinė kaip džiunglės, o saulė leidžiasi tiesiog į Strombolio ugnikalnio gerklę, kur viskas pigu, net verkti norisi.
Kasmet vežamės mūsų keliautojus į Dievų žemę, nes trokštame, kad jie, pamiršę visus rūpesčius, atsiduotų palaimai. Juokingai mažame šeimos viešbutėlyje, stūksančiame tiesiog ant dulkėto kelio, kaip koks saracėnų žvalgybos bokštas.