Tuomet jis net nesapnavo, kad ateityje teks kalbinti ir net tapti bičiuliais su ryškiausiomis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis, iš arti regėti ir savo reportažais savotiškai prisidėti prie to, kad Kauno „Žalgiris“ parklupdytų ginkluotųjų Sovietų sąjungos karinių pajėgų – Maskvos CSKA – komandą, nuolat atsidurti Lietuvos rinktinės pergalių ir šlovingųjų laikų epicentre, o jo kuriama laida „Krepšinio pasaulyje“ taps tarsi savotiška antrosios Lietuvos religijos – krepšinio – malda.
Pravirkdė Prezidento žodžiai
Turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, kuris domėtųsi krepšiniu, bet nežinotų legendinio žurnalisto V. Mačiulio. Jubiliejaus proga jam sveikinimai pasipylė jau sukakties išvakarėse, sekmadienį, ir vienas iš pirmųjų V. Mačiulį pasveikino dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus.
„Negaliu nutylėti, nes tai – pirmąkart mano gyvenime... Po vidurdienio ir TV laidos „Krepšinio pasaulyje“, darbe suskambo mano asmeninis telefonas. Aš apstulbau, nes paskambino pats Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Išgirdęs paprastus padėkos žodžius už žurnalistinę kūrybą, jaudinančius linkėjimus, baigęs kalbėti, braukiau ašaras... Taip dar nebuvo. Nesvarbu, kad nuo 1988 metų esame asmeniškai pažįstami, Valdas Adamkus davė man dešimtis interviu renginiuose Kaune, Vilniuje, savo namuose Turniškėse, bet kad Prezidentas tokį šaltą sekmadienį paskambins ir sušildys sielą, nelaukiau. Ačiū už tai“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė V. Mačiulis.
Jubiliejaus proga legendinis krepšinio žurnalistas DELFI interviu metu atvėrė širdį ir papasakojo apie jaudinančius santykius su Arvydu Saboniu, atskleidė detales apie šio aukštaūgio piršlybas su tuometine Vilniaus gražuole Ingrida, prisiminė nemalonų nutikimą su Šarūnu Marčiulioniu, sviestą įsižeidusio Rimo Kurtinaičio mikrofoną, suintrigavo apie burtininko mestą kortą ir išpranašautą Lietuvos krepšinio ateitį, taip pat su užsidegimu kalbėjo apie šių dienų „Žalgirio“ pergales, trenerio Martino Schillerio fenomeną, santykį su anūkės Salomėjos vyru žalgiriečiu Mariumi Grigoniu ir pravėrė paslapties širmą apie pavasarį didžiuosiuose kino teatrų ekranuose turinti pasirodyti jo sukurtą filmą apie Šarūną Jasikevičių.
Halėje – „Time out“ pertraukėlės
Vidai, jums šiandien sukako 75-eri. Ar jaučiate laiko lėkimą?
Atvirai pasakius, dabar geriau jaučiuosi, nei 1991 metų sausio 13 dieną, kai man buvo 45-eri. Aš gyvenu prie Kauno klinikų, ir anksčiau kokių aš ligų tik neturėjau... Visko teko patirti, tik galbūt išskyrus tas ligas, kurios atsiranda po nesaugaus sekso (šypteli. Autor. past.).
Kas mane žino, tas supras: aš dabar savo atmintimi, savo protu ir viskuo kur kas geriau jaučiuosi nei prieš 30 ar 40 metų. Jeigu aš tada būčiau turėjęs tiek žurnalistinių minčių ir idėjų, tiek sumanymų, kiek turiu dabar, nežinau, kuo aš būčiau tapęs.
Šiemet sukanka 55 metai, kai dirbu žurnalistu. Mano akyse užaugo kelios krepšininkų kartos. Juk krepšininkų karjera tęsiasi 5–10 metų... Tūkstančiai prakalbintų žmonių, dešimtys tūkstančių valandų nufilmuotos medžiagos. Norint bent įdomiausius dalykus atskleisti, atsiminti ir papasakoti, mums reikėtų kalbėtis kelis mėnesius, galėtume parašyti kelis tomus knygų.
Nepamiršiu, kai baigus 11 klasę, Lietuvos radijas Kaune paskelbė diktorių konkursą. Aš jame dalyvavau, likome mes dviese finalininkai ir tuometinis jaunimo radijo laidų redaktorius Vladas Daugėla manęs paklausė: „Ką tu nori būti robotu?“ Atsakiau, kad noriu būti diktoriumi. O šis atrėžė, kad „diktorius ir yra robotas, o tu būsi žurnalistas“ bei, pasiėmęs magnetofoną ir mikrofoną, nusivedė mane daryti reportažo.
O kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo krepšinis?
Viskas vyko savaime... Su amžinatilsį broliu, kurio sūnus – garsus ekonomistas Nerijus Mačiulis, ištempę ausis klausydavomės radijo imtuvo, ir man iškart įstrigo krepšinis.
Vėliau, 1979 metais, kai „Žalgirio“ komanda kovojo dėl TSRS aukščiausiosios lygos išlikimo, pradėjau sukti galvą, kaip galėčiau padėti žalgiriečiams. Man gimė idėja rytinėse treniruotėse, vykstančiose prieš rungtynes, pakalbinti žalgiriečius ir vakare garso įrašus paleisti Kauno sporto halėje. Taigi, pasiėmiau radijo magnetofoną ir ėmiausi darbo. Anksčiau įprastai prieš rungtynes skambėdavo muzika, o čia paleido tą mano įrašą – žaidėjų interviu... Krepšininkai daro apšilimą ir girdisi žaidėjų balsai. Tas savo laideles pavadinau „Time out“.
Ir galiausiai „Žalgiris“ išliko aukščiausioje lygoje!
Tuomet „Sporto“ laikraštyje rašė: „Ačiū, kad padėjo laimėti šeštasis žaidėjas, o tas šeštasis žaidėjas šįkart buvo laida „Time out“. Tai mane įkvėpė ir tas „Time out“ laideles Kauno sporto halėje kūriau net 10 metų. Bet jau leisdavau ne įrašą, o Halėje dariau jau interviu čia ir dabar su žaidėjais, teisėjais, veteranais... Pertraukos metu žiūrovų klausdavau: kas blogai, kas gerai ir panašiai.
Per ilgąją rungtynių pertrauką žmonės eidavo nebe rūkyti, o klausydavosi tų mano „Time out“ interviu.
Kai amžinatilsį Šabtajus Kalmanovičius tapo Kauno „Žalgirio“ rėmėju, tuometiniam komandos direktoriui Ramūnui Šalūgui pasakė: „Surask gerą žurnalistą, kuris domisi krepšiniu ir tai gali nušviesti“. Mane paskyrė „Žalgirio“ atstovui spaudai. Aš važinėdavau su „Žalgiriu“ į rungtynes, filmuodavau...
Nuo 1992 metų per LTV2 kanalą pradėjau iš Kauno ruošti laidą „Krepšinio pasaulyje“. Pamenu, kad sausio 11 dieną į eterį išėjo pirmoji laida. Įdomiausia tai, kad ji net nebuvo įtraukta į televizijos tinklelį. Tuomet iš Ispanijos „Žvaigždžių dienos“, kur Arvydas Sabonis laimėjo automobilį, grįžo „Žalgirio“ darbuotojai – fizinio pasirengimo treneris Aleksandras Kosauskas ir šviesaus atminimo Arūnas Pakula. Parsivežiau juos automobiliu iš oro uosto, tiesioginę laidą studijoje pradėjome tik apie 22 valandą, o baigėme tik po vidurnakčio. Pašnekovai buvo įdomūs, turėjo ką pasakoti, parsivežė video kasečių... Pavadinau „Iš Arvydo Sabonio videotekos“.
Pirmasis Sabo interviu – „ant lapo“
Kadangi jau prabilome apie Arvydą Sabonį, papasakokite, kaip pavyko prasibrauti į jo širdį, kad visada ryžtasi kalbėti į jūsų eterį, kai tuo tarpu kiti žurnalistai labai sunkiai Sabą prakalbina?
Aš gi pirmasis iš visų žurnalistų padariau su juo interviu. Su operatoriumi nuvykome pas Sabonį į Saulėtekį, į jo namus, nufilmavome 2 minučių interviu, kad 1981 metai jam buvo labai geri ir panašiai. Nuo to pradėjau... Susidraugavau su jo mama, tėveliu, darydavau interviu, visada buvau šalia.
Nuolat stebėjau Sabą Kauno sporto halėje. Jis augo, profesionalumas kilo tiesiog mano akyse ir aš nuolat tai fiksuodavau savo reportažuose.
Ar tiesa, kad prieš interviu Arvydui Saboniui savo ranka tušinuku ant lapelio surašydavote net atsakymus?
Tai buvo tik pirmame interviu. Tais laikas filmavome į kino juostą ir būtinai į redakciją turėjome parnešti 2 minučių naudingos žaliavos, kitaip už sugadintą juostą turėdavome mokėti didžiulius pinigus. Pradėjome su Sabu kalbėti, žiūriu nieko nesigauna. Na įsivaizduokite, ką 16-metis gali pasakyti? Tada aš ant lapo savo ranka parašiau tekstą. Jis žiūri, stebi, analizuoja ir rašliavos mano ranka neįskaito... Taigi persirašė žodžius savo ranka ir į kamerą susakė žodžius. Tai buvo vienas vienintelis toks kartas.
Vėliau Sabas pasikeitė: kaskart stebėdavausi, kaip jis viską susigaudo, jei ką suklystu klausdamas, jis tuoj pat su humoru atsako.
Arvydas galėjo pasigirti išskirtiniu aikštės matymu: kaip kiaušinį kamuolį per visą aikštę permesdavo, taip ir mane buvo perpratęs. Ir aš matydavau iš Sabo akių, iš jo šypsenos, kada galiu prieiti ir padaryti interviu. Jei matydavau, kad negalima, nereikia, niekada ir nelįsdavau.
Klausiate, kaip man pavyko prisibelsti į Sabo širdį? Aš sakau taip: „Pirmasis interviu kaip pirmoji meilė“.
Juk aš esu savotiškas Arvydo ir Ingridos Sabonių piršlys. O istorija buvo tokia: po „Žalgirio“ pergalių Kauno sporto halėje organizuodavau krepšininkų pagerbimo ceremonijas. Tokį pagerbimą rengiau ir 1988-aisiais, kai žalgiriečiai Sovietų Sąjungos čempionate iškovojo sidabro medalius. Krepšininkai mums buvo tarsi didvyriai, herojai, karaliai, tad salėje pastačiau sostą. Į ceremoniją pasikviečiau ir tuomet gražiausia vilniete tapusią Ingridą Mikelionytę. Ji padeklamavo eilėraštį. Pasodinome ją į tą sostą. Pasiūliau Gintarui Einikiui priklaupti prieš Ingridą. Tai buvo mano klaida. Vėliau Arvydas man priekaištavo, kodėl to padaryti nepasiūliau jam. Be to, G. Einikis turėjo merginą, todėl jam klauptis prieš Ingridą buvo nesmagu. Būtent po šio renginio Arvydas su Ingrida susidraugavo.
Vėliau fiksavau Arvydo ir Ingridos vestuves, turiu puikių archyvinių video kadrų. Buvo nuostabios vestuvės.
Vėliau, kai iš Ispanijos Ingrida ir Arvydas į Lietuvą grįždavo su vaikučiais, visada nuvažiuodavau, pakalbindavau... Buvau Sabonių namuose ir Saulėtekyje, ir tėvelių namuose prie 9-ojo Forto... Buvau lyg šeimos narys, dar sakoma: „kaip pirtyje lapas“.
Juk aš sukūriau ir dokumentinių novelių filmą „Atėjo... Sabas“. Po šio filmo premjeros, Sabas apsikabino, pabučiavo mane ir pasakė: „Tu nežinai kokį nuostabų filmą sukūrei“. Džiugu, kai įvertina tavo darbą. Man nepatinka dirbti valdiškai, kai filmus daro taip: vos ne iš lapuko paskaito ir giria savo kolegas... Mano filmuose – daug nuoširdumo ir pagrindą sudaro archyviniai video vaizdai, pokalbiai.
Marčiulionio elgesys – tarsi spjūvis į veidą
Prieš kelerius metus žiniasklaidoje nuskambėjo skandalinga istorija apie jūsų kurto kito legendinio mūsų šalies krepšininko Šarūno Marčiulionio dokumentinį filmą. Atskleiskite detales, kas gi ten tarp jūsų įvyko, jog Marčiulionis nenorėjo, kad tas filmas pasirodytų eteryje?
Sukūriau apie Š. Marčiulionį keturių dalių filmą. Pirmoji dalis pavadinta „Daina – gyvenimo metafora“. Perdaviau per jo padėjėją pirmąją juostos dalį. Šis filmas buvo planuojamas rodyti Lietuvos televizijoje dar 2015 metais. Staiga šios televizijos programos direktorius man pasakė: „Filmo nerodysime“, nes paskambino Š. Marčiulionis ir pasakė, kad neva nieko apie filmą nežino ir jokio leidimo man nedavė. Tai buvo tarsi skandalas, komentatoriai ėmė rašinėti: „Kaip gi čia Mačiulis drįso ir panašiai“.
Tačiau aš juk paėmiau pagrindą iš savo archyvų: labai daug buvau kalbėjau su Šarūnu Marčiulionu prieš išvažiuojant į Ameriką, buvo nuostabus interviu... Pas Šarūno Marčiulionio tėvelius nuolat būdavau namuose, skaitydavome jo laiškus, klausydavome dainuojamas dainas. Tėveliai pasakojo nuostabias istorijas ir panašiai.
Man tai labai skaudi istorija. Darai iš širdies ir už ačiū, nieko neprašai ir kažkas šitaip elgiasi. Aš esu darboholikas, kaip ir visi ožiaragiai... Labai skaudu, kai atsuka nugarą ir apspjauną. Šiuo atveju jaučiausi tarsi apspjautas tiesiai į veidą.
Ačiū Gedvydui Vainauskui, kuris išgirdęs šią istoriją, pasidomėjęs apie filmą, netrukus jį parodė per savo televiziją.
O nebandėte skambinti Šarūnui Marčiulioniui ir klausti, kodėl jis taip pasielgė?
Nebandžiau... Nekilo ranka... Buvome po to susitikę, lyg ir pasisveikinome. Beje, galiausiai po parodyto filmo gavau nuo Marčiulionio žinutę: „Ačiū, Vidai, kaip nuostabu, priminei mano jaunystę, mano gyvenimą“.
Pridursiu: aš esu velniškai karštas ir įžeidus ten, kur aš esu nekaltas...
„Krepšinio evangelija pagal Šarą“
Bet juk per žurnalistinę karjerą buvo ir širdį glostančių akimirkų, nusipelnėte begalę šiltų žodžių, užmezgėte nesuskaičiuojamą kiekį bičiulystės saitų...
Niekada nepamiršiu, kai po mano sukurto dokumentinio filmo „Jūreivio keliai krepšinio uoste“ šviesaus atminimo šeimų krepšinio turnyrų organizatorius Kazimieras Budrys apsikabino ir pasakė: „Vidai, padarytas nuostabus darbas. Manęs nebus, tavęs nebebus, bet filmas liks amžiams.“ Būtent panašūs žodžiai ir mane stumia į priekį.
Laukiu, kada gi dėl koronaviruso Lietuvoje baigsis karantinas ir pagaliau plačiajai auditorijai galėsiu pristatyti filmą apie Šarūną Jasikevičių. Jei viskas bus gerai, planuojame jį parodyti kovo mėnesį. Filmo „Krepšinio evangelija pagal Šarą“ trukmė – 1 val. 25 min. Kai jau įvyks filmo premjera, Šarui bus sukakę 45-eri. Jame pasakojamas Šarūno krepšinio kelias nuo jaunučių laikų iki šlovės akimirkų... Šio filmo pristatymą plačiajai auditorijai planavome dar pernai lapkričio 27 dieną, bet COVID-19 pandemija viską pakoregavo ir premjera nusikėlė. Apie šį filmą plačiau papasakosiu prieš premjerą, tai – atskira istorija.
Apskritai turiu labai daug video archyvų ir minčių daug ką įamžinti, kad liktų istorijai. Deja, mano balsas nueina į tyrus...
Vienur netinka mano projektai, kitur – dar kažkokios neaiškios priežastys...
Pavyzdžiui, turiu daug archyvo apie Kauno sporto halę, net liudininkus, kurie ją statė, matė istorines pergales ir panašiai. Galėčiau padaryti trilogiją apie tą auksinę mūsų Halę... Bet niekam nieko nereikia, o man prašyti išmaldos neleidžia širdis. Man gėda prisipažinti, bet aš už filmus, kuriuos kūriau, sau nė vieno euro negavau, kadangi reikia mokėti operatoriui, montuotojui, režisieriui, reikia važinėti po Lietuvą, kalbinti pašnekovus ir panašiai.
Kūrybiniu potencialu jaučiausi lyg 50-metis, gal net jaunesnis, bet jau man nekyla rankos... Liūdna, kad niekam istorijos nereikia. Visi gyvena tik šia diena.
Per daugiau nei pusšimtį žurnalistinio darbo patirtį man daug kas atsivėrė. Jeigu aš būčiau niekšelis, jei būčiau nuo sovietinių laidų lindęs po antklode ir skleidęs, kur kas miegojo, kur kas kiek išgėrė, manęs neprisileistų... Tačiau manimi daug kas pasitikėjo, užtat ir daugelis noriai kalbėjo.
Aplankė milžiną Vladimirą Tkačenką
Jūsų vedamai laidai „Krepšinio pasaulyje“ jau sukako 29-eri. Ar bandėte skaičiuoti, kiek esate sukaupęs video archyvų?
Net sunku pasakyti: niekada nesu skaičiavęs, bet turbūt bus šimtai, o gal ir per tūkstantį video kasečių. 2013 metais į mano archyvus buvo įsilaužę plėšikai, yra ir sudaužytų, ir sugadintų kasečių...
Bet juk tose kasetėse – ištisi Lietuvos krepšinio video lobynai: pirmieji Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Lino Kleizos, Jono Valančiūno, Jono Mačiulio ir kitų mūsų krepšinio žvaigždžių interviu. Ar nekilo mintis suskaitmeninti tų kasečių, kad liktų ateities kartoms?
Dabar buitines kasetes suskaitmeninti kainuotų didžiulius pinigus ir reikėtų gal 15 žmonių grupės, kad atrinktų, kas įdomu, kas ne. Čia nėra taip, kaip bibliotekoje: parašytas knygos pavadinimas, autorius ir kas kokiame puslapyje... Vienoje 3 valandų buitinėje kasetėje gali būti ir 20 reportažų, o kitose kasetėse – daugybė vadinamosios „žalios“ medžiagos, kur galbūt iš 3 valandų surinktum tik 15 minučių kažko naudingo.
Prisiminsite mano žodžius: kai ateis mano pabaiga, atvažiuos savivartis, suvers viską ir nieko neliks... Man dėl to gaila ir labai liūdna...
Niekam to nereikia... Aš siūliau tai daryti ir savo vaikaičiams, ir Edgarui Ulanovui, ir Mariui Grigoniui, bet niekas nenori...
Tam reikia laiko, o niekas jo neturi. Marius Grigonis, manau, ateityje bus treneris, jis kaip Šarūnas Jasikevičius vadovauja net nuo atsarginių žaidėjų suolelio, dega visas ir turi ką pasakyti. Matau, kad žaidėjai jo taip pat klauso.
Daugeliui krepšinio sirgalių į atmintį įsirėžė laidoje „Krepšinio pasaulyje“ parodytas Jono Mačiulio ir Lino Kleizos vaikystės interviu. Ar nujautėte, kad ateityje jie taps krepšinio žvaigždėmis?
Sutapimas... Bet kita vertus, Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis Europos jaunučių pirmenybėse buvo geriausi žaidėjai, tad juos ir kalbinau. Galbūt turiu ir savotišką uoslę.
Po to parodyto interviu Joną Mačiulį visi labai „traukė per dantį“. Ir dar tame videoįraše Linas Kleiza taip į jį žiūri... Tačiau visiems niekada neįtiksi.
Kai pirmą kartą Druskininkuose pamačiau tuomet, berods penkiolikmetį, Joną Valančiūną, iškart nufilmavau, užstrigo... Turiu nemažai archyvo ir su juo. Kai su Jonu Valančiūnu kur susitinkame, pamato, apsikabina... Tai vyko nuo pirmųjų mūsų susipažinimo dienų... Tas pats ir su Edagaru Ulanovu.
Esu buvęs namuose ir pas Aleksandrą Gomelskį, ir pas legendinį Sabo varžovą milžiną Vladimirą Tkačenką. Apie juos būtų galima atskiras istorijas ir knygas rašyti.
Įsiutęs Kurtinaitis švystelėjo mikrofoną
Ar tiesa, kad vieno interviu metu po jūsų užduoto klausimo į jus mikrofoną susinervinęs metė Rimas Kurtinaitis?
Negaliu sakyti, kad metė... Galbūt labiau paleido iš rankų... Aš vienoje rankoje laikiau kamerą, su kita ranka sugavau mikrofoną, o Rimas susierzinęs nuėjo nebaigęs interviu.
Įdomu, ką jau ten tokio paklausėte?
Rimas kartą, kai „Žalgiris“ buvo gilioje duobėje, buvo pasakęs: „Žalgirio“ jau nėra – reikia tik užkalti langus ir su krepšiniu Kaune baigti“. Toks jo pareiškimas buvo labai supykdęs ir „Žalgirio“ klubo vadovus, ir visus kauniečius. Tuometinis „Žalgirio“ vadovas ar savininkas po šio pareiškimo pasakė: „Kol Rimas neatsiprašys už savo žodžius, niekada netaps Kauno „Žalgirio“ treneriu“.
Ir štai Rimas Kurtinaitis atvyksta į Kauną žaisti su tuomet savo treniruojama Rygos VEF komanda. Po varžybų kalbinau R. Kurtinaitį ir priminiau jam tą pareiškimą. Paklausiau: „Turbūt žodžiai apie tai, kad Halės langus reikia užkalti, išsprūdo atsitiktinai?“ Jis buvo ką tik pralaimėjęs rungtynes, susierzinęs ir tas klausimas jį tiesiog įsiutino. „Tik dėl šito mane pasikvietei interviu?!“ – suriko ir paleidęs iš rankų mikrofoną nuėjo. Toks elgesys mane įžeidė.
Kokį mėnesį buvome lyg nepažįstami, o vėliau pamažu vėl pradėjome bendrauti, po kurio laiko dariau su juo ilgą interviu Kauno viešbutyje...
Aš visada stengiuosi savo laidas nušviesti objektyviai ir tikrai nenoriu nieko įžeisti.
Pavyzdžiui, kad ir kitas pavyzdys: ne taip ir seniai klausiau vieno krepšinio portalo pokalbį, kuriame buvo kalbinamas krepšinio treneris Algirdas Brazys. Jo paklausė: „Ką galite pasakyti apie Vidą Mačiulį?“, o jis atrėžė kažką panašaus: „Oj, anksčiau buvo gerai, tie „Time out“ ir laida „Krepšinio pasaulyje“, o kam dabar jis ruošia tas laidas, niekam neįdomu ir panašiai“. Bet aš žinau, kodėl jis taip šneka ir kodėl ant manęs supyko... Vienas metais, kai Halė skandavo: „Brazį lauk, Brazį lauk“, operatorius tai nufilmavo ir mes laidoje „Krepšinio pasaulyje“ tai parodėme. Bet kodėl gi ant manęs pyktį? Taip tiesiog buvo, mes rodome realybę... Juk ne aš sugalvojau tas frazes ir šūksnius.
„Žalgirio“ lyderis – anūkės vyras
Jums, didžiąją dalį gyvenimo paskyrusiam būtent krepšiniui, turbūt labai džiugu, kad anūkė Salomėja sukūrė šeimą su vienu iš dabartinės „Žalgirio“ komandos lyderių Mariumi Grigoniu?
Kai sužinojau, kad santykiai jau rimti – džiaugiausi, tačiau mano dukra ir žmona iš pradžių atsargiai žiūrėjo į Salomėjos ir Mariaus santykius, kadangi apie krepšininkus sklandė kalbos, kad jie yra mergišiai ir nerimti...
Dabar jau ir žmona su dukra džiaugiasi Mariaus nuoširdumu, paprastumu, žmogiškumu... Aš jam per Kūčias sakiau: „Mariau, jei aš būčiau toks ramus, turėčiau tokius šaltus nervus, kaip tu mesdamas baudos metimus, gyvenčiau 100 metų. Tai jis man atsakė: „Jūs ir taip gyvensime 100 metų“.
Marius pagal zodiako ženklą yra jautis, tai viską daro iki galo, iki pergalės – per treniruotes ir aikštelėje aria kaip jautis, atiduoda visą save.
Jie su mano vaikaite Salomėja kartu mokėsi, gimnazijoje sėdėjo viename suole. Taip jau susiklostė, kad buvo laisva vieta ir taip prisėdo ilgam.
Palaikote šiltus ryšius? Dažnai bendraujate?
Anksčiau bendravome daugiau, pastaruoju metu – mažiau. Galbūt ir manęs prisibijo, kad iš jų sužinojęs galiu kažkokias „Žalgirio“ naujienas pranešti per televiziją ar socialinius tinklus. Tai pajutau, kai 2019 metų balandžio 30 dieną gimė mažasis Emiliukas Grigoniukas. Aš pirmasis iš džiaugsmo pranešiau tai „Facebooke“...
Kai Mariui buvo bėdos su kojos trauma, viską žinojau, bet negalėjau sakyti, nei savo laidoje, nei ką... Miunchene visi gydymai vyko vos nepaslapčiomis. Vėliau gydytojai sutiko su manimi pakalbėti, papasakoti, kas ten buvo plyšę ir panašiai. Parodžiau per laidą.
Kai dabar susitinkame, Marius sako: „Nekalbėkime apie krepšinį“. Ir aš jį suprantu...
Sujaudino žiniuonio burtai
Per savo gyvenimą regėjote itin skambių Lietuvos krepšininkų pergalių – Europos, pasaulio ir net olimpinėse žaidynėse. Ar pastaraisiais metais širdyje nėra skaudu, kad tų krepšinio pergalių vis mažiau?
Kaip gali būti neskaudu? Žinoma, kad skaudu, bet čia jau atskira ilga istorija.
Aš prieš porą metų Druskininkuose atsitiktinai susipažinau su Egidijumi Mažintu, kurio ir seneliai, ir proseneliai buvo burtininkai, raganiai... Aš vėl turiu tiek faktų, istorijų...
Tarkime, dabar istorija apie mūsų austrą „Žalgirio“ trenerį Martiną Schillerį. Mes 2020 metų rugpjūčio 6 dieną su žmona nuvažiavau į Druskininkus...
Mano minėtam žiniuoniui iš Druskininkų reikia pasakyti gimimo metus, mėnesį dieną, vardą... Aš nebuvau matęs to Schillerio... Žiniuonis iškart pasakė: koks jis kultūringas, koks puikus, kaip pradės juo būti nepatenkinti, eis skųsti, kad reikia jį atleisti, nesugeba, nemoka ir taip toliau... Bet šis treneris išsilaikys, ir vėliau visi dėkos už pergales. Pagal žiniuonį, Čiurlionio korta išmetė, kad „Žalgiris“ Eurolygoje pateks į aštuonetuką, konkrečiau užims penktąją vietą, ir tęs kovą atkrintamosiose varžybose.
Aš turiu konkrečių faktų, kuriuos žiniuonis sakė, kad bus išvarytas vienas ar kitas treneris, ir tai pasitvirtino.
Įdomu, ką gi minėtasis žiniuonis išbūrė apie Lietuvos krepšinio rinktinę?
Šiuo klausimu, prognozės geros tik tuo, kad lietuviai pateks į olimpines žaidynes. Tačiau žiniuonis teigė, kad Lietuvos krepšininkai tai padarys labai sunkiai ir įspėjo: „Ten nelaukite medalių... Bus labai blogai...“
Šiandien jums sukako 75-eri. Kokia gi būtų geriausia jūsų jubiliejaus dovana?
Noriu, kad mūsų tas krepšinis klestėtų, kad Martinas Schilleris su „Žalgiriu“ patektų į ketveriukę ir pakartotų Šarūno Jasikevičiaus laikų rezultatą.
Neslėpsiu: labai bijau, kad slovėnai surinks savo geriausius žaidėjus ir mes galime patirti fiasko, tai yra nepatekti į olimpines žaidynes.
Aš visada nuoširdžiai sergu už Lietuvos krepšinį ir linkiu tik kuo daugiau pergalių. Nuolat kartoju: kol bus bent penki lietuviai, kurie žais krepšinį, bus gyva ir Lietuva. Juk būtent krepšinis ir išaukštino tą mūsų lietuvėlę... Tai yra mūsų širdyse.
Kai „Žalgirio“ arenoje 15 tūkstančių lietuvaičių prieš rungtynes užgieda Lietuvos himną, man eina šiurpas per odą, man norisi verkti, bet giedu kartu su visais.