Kalbėdama naujoje Delfi Plius laidoje „Kaip tapti laimingam?” J. Baltrukonytė tikino, kad galima nesėkmė skatina žmones geriau nieko nedaryti, nes nieko nedarant tikrai tuomet neištiks nesėkmė. Tokia pati baimė seka ir pačią Jurgą, tačiau ji teigia, kad reikia su tokia baime kovoti, nors kartais gali būti ir sunku: „Tačiau žinau, kad kiekvienas pavykęs, ar net nepavykęs dalykas, bus kaip to (baimės – Delfi) akmens sumažėjimas, palengvėjimas. Tai yra kova.”
Anot J. Baltrukonytės, visi norime gyventi patogiai ir vengdami sunkumų, tačiau būtent tik įveikus juos ir įvykdžius tam tikrą užsibrėžtą tikslą, mus apima dar didesnis laimės pojūtis, kad mums pagaliau pavyko.
Gyvenimą reikia mylėti su visomis jo spalvomis
Anot pašnekovės, būsena „laimingas ištisus metus” yra neįmanoma – dėl to ginčijosi ne vienas filosofas nuo Antikos laikų, kaip ir dėl laimės sąvokos, kuri yra, matyt, labiausiai miglota tarp visų sąvokų. Visi išgyvenami jausmai, kurie nebūtinai yra teigiami, tokie kaip pavydas, liūdesys ar pyktis, yra būtini laimingam gyvenimui. J. Baltrukonytė teigia, kad tokie jausmai taip pat yra būtini „visoms gyvenimo spalvoms”.
„Aš myliu gyvenimą, myliu gyvenimą su visomis jo spalvomis. Ir, man atrodo, kai žmogus myli gyvenimą, jis gali tą pasakyti, kad jis iš esmės yra laimingas. Gyvenimas mums duotas vienas ir mes turime labai labai daug galimybių, kaip jį nugyventi”, – sako J. Baltrukonytė.
Reiktų atsiriboti nuo „užsisukusio rato”
Paradoksalu, tačiau, pasak pašnekovės, dažnai mes jaučiamės nelaimingais todėl, kad patiriame nemažą spaudimą ir aplinkos, visuomenės būti laimingais arba nesame tokie laimingi kaip kiti, nors ir suvokiame, kad žmonės ant žurnalų viršelių, nėra tokie laimingi, kaip yra parodoma: „Užsisukame tokia rate – kuris bus laimingesnis? O laimingesnis bus tas, kuris pirmas išlips iš šio rato.”
Žmonėms, pradedantiems kažką naujo, visada reiktų sau pasisakyti frazę, jog „visada galima grįžti į pradinę fazę”. Anot Jurgos, tai jai padėjo ne vieną kartą imtis naujų ir gąsdinančių dalykų: „Atsarginių durų turėjimas labiau padeda morališkai, bet nors taip ir sakau, atgal niekada nesu grįžusi.”
Didžiausias postūmis laimei – nelaimės?
J. Baltrukonytė patikino, kad visiškai laimingas žmogus nebus, jei neatsisakys jį persekiojančių žalingų įpročių ar pagaliau neužbaigs varginančių toksiškų santykių. Moteris sako, kad išdrįsti išeiti iš toksiškų santykių yra labai sunku, ypač, jei šeimoje yra vaikų, bendro turto. Vis dėlto J. Baltrukonytė padrąsina, kad yra sulaukusi ne vienos moters istorijos, kai pasiryžus palikti girtaujantį ar smurtaujantį vyrą, jos pamažu suranda išeičių ir pradeda naują gyvenimą.
„Didžiausias postūmis laimei ir laimingam gyvenimui gali būti ir tos nelaimės. Nes žmogus patyręs nelaimes, kaip mirtis, jis patiria tą neigiamą šoką, baisų organizmo sudrebinimą, kurį labai verta įdarbinti geram tikslui”, – sako J, Baltrukonytė.
Visgi pašnekovė neslepia, kad susidūrus su sunkumais, ypač, kai jie užklumpą žmogų ne po vieną, sykiu, žmogus jų gali ir neatlaikyti. Tada, paragina Jurga, būtina kreiptis pagalbos.
Mes visada galime pasitaisyti
Prakalbus apie santykių su vaikais bei auklėjimą, J. Baltrukonytė tikina, kad visko tėvams daryti tik gerai – neįmanoma ir tobulų tėvų tikrai nėra. Tačiau ji pasidalina ir viena gudrybe, kuri jai padeda, kai trūksta kantrybė ir supranti, kad vis dėlto nesi teisus.
„Tada stengiuosi iškart ateiti ir atsiprašyti, už tai, kad buvau neteisi ir kad tokia buvau – be kantrybės, neteisi. Ir tada aš iš naujo pakartoju situaciją. Mes visi turime galimybę klysti ir pasitaisyti – net tėvai, tobuli ar netobuli tėvai. Kiekvienoje situacijoje – ar su vaikais, ar darbe – mes galime pasitaisyti”, – tikina J. Baltrukonytė.