„Tačiau jei šiuo metu mano tikslas yra vaikai ir nuolat galvoju tik apie tai, kaip jų susilaukti, tuomet darbas nėra prioritetas ir pilnatvės jausmo jis man nesuteikia, nesvarbu, kokia sėkminga jame bebūčiau.
<...> Jeigu nesame kokiame nors išskirtiniame gyvenimo etape, darbas daugumai yra pakankamai svarbus veiksnys, vien todėl, kad darbe mes praleidžiame labai daug savo laiko. O kadangi mes praleidžiame jame daug laiko, mes tada iškarto atsisukame ir pasakome „Žiūrėk, tai daro įtaką mano bendram pasitenkinimui gyvenimu”, – apie darbo svarbą laidoje „Kaip tapti laimingam?” kalbėjo L. Rimkutė.
Vienos „vagos” gali nebeužtekti
Pašnekovė tikina, kad mums svarbiausia gyvenime išbandyti kuo daugiau įvairių veiklų. Pakeisti kuo daugiau įvairesnių rolių yra labai vertinga patirtis, kuri kartais gali būti ir labiau naudinga nei ketveri metai universitete.
„Jauni žmones, manau, kad yra pas mus tokie užspausti, kad jiems yra nepaliekama laimės svarstyti ir dairytis „O kas aš? Kas man patinka? Ką aš mėgstu? Kas man gerai sekasi?”. Daugumą spaudžia tėvai, kad tu dabar turi stoti į rėmus ir važiuoti jau ta vaga, kurią pasirinksi ir kuri bus tau visam gyvenimui.
Man atrodo, kad daugelis tėvų nesupranta, kad jų vaikai, dabartinis jaunimas, tikėtina, kad nevažiuos ta pačia vaga visą savo gyvenimą. Nes mes artėjame prie to, kai dirbtinis intelektas tikrai darys įtaką mūsų darbui ir dalykai pradės keistis – nyks profesijos, specialybės ir būsime priversti pradėti tas vagas vis iš naujo ir iš naujo. Todėl turėjimas įvairių patirčių ir pabandymų taps vis natūralesniu ir niekas į tai nebežiūrės kaip į laiko švaistymą”, – tikina L. Rimkutė.
Atsakomybės prisiėmimas – kelias į laimę
Kalbėdama apie žmones, kurie labai nemėgsta savo darbo, jame jaučiasi neįvertinti ir nelaimingi, tačiau vis tiek į jį eina ir niekaip neprisiruošia pokyčiams, Laura sako, kad paprastai tokie žmonės turi finansinių įsipareigojimų ir jiems reikia pinigų, tačiau nebūtinai.
„Noras arba nenoras kažką keisti gali būti sietinas su tokiu konstruktu, kurį psichologai vadina „kontrolės lokusu” – tai žmogaus kontrolės atsakomybės prisiėmimas sau arba jos atidavimas aplinkai. Jeigu mes turime sėkmės situacijas, kai viskas sekasi gerai, tai paprastai mes visi esame linkę tą atsakomybę prisiimti sau. Kai kažkas nesiseka, mums labiau išryškėja mūsų tikrasis „kontrolės lokusas”, nes dauguma žmonių yra linkę kaltinti tada aplinką ir kitus.
Daugybė psichologinių tyrimų rodo privalumus „vidinio lokuso” turėjimo, suvokimo, kad aš esu atsakingas už tai, kas dabar, šiuo metu vyksta mano gyvenime. Šitie žmonės, kurie taip galvoja, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie turėtų būti nelaimingesni, nes save tik apsikrauna visokiais sunkiais dalykais, bet iš tiesų jie jaučiasi laimingesniais dėl to, kad jie galvoja, kad nuo jų priklauso, koks bus jų rytojus. Ir tokie žmonės, kai jiems nepatinka jų savijauta darbe, klausia savęs, ką jie gali padaryti šioje situacijoje.
<...> Tie, kurie yra atidavę atsakomybę aplinkai, jie nieko daugiau nedaro tik skundžiasi, kaltina kitus, bado pirštais, eina į darbą su lūkesčiu, kad vadovas turi mane padaryti laimingu, kad organizacija turi dėti pastangas, kad aš būčiau laimingas darbe. Ir kai pats nieko nedarai, sakai, kad visi kiti kalti, mano kolegos, vadovybė ir klientai blogi, tada atsiduri uždarame rate. Toks žmogus verda savyje, gadinasi savo santykius su aplinka, bet tuo pačiu nieko nepadaro, kad situacija keistųsi”, – tikino verslo psichologė.
Būtinas laikas sau
Daugelis lietuvių, remiantis statistiniais duomenimis, kaip sako L. Rimkutė, neturi hobių, o tai – pakankamai liūdna. Pašnekovė nurodo, kad sėdėjimas ant sofos ir žiūrėjimas į televizorių yra bene pagrindinė lietuvių laisvalaikio praleidimo forma. Tačiau hobiai yra svarbūs, nes pasinėrus į darbus, mums reikia ir kokybiško laiko po jo, kad galėtume „atstatyti” savo jėgas.
„Žmonės taip „įvažiavę” į efektyvumo siekimą, jog iš daugelio gyvenimų yra dingęs tas dalykas – „nieko neveikti”. Apie ką kalba ir pedagogai bei psichologai – mes net vaikų nebemokome nieko neveikti, mes net savo vaikų gyvenimus užpildome nuolatine veikla ir taip atsitinka todėl, kad ir mūsų gyvenimas būtent toks ir yra. Mūsų gyvenimuose nėra likę ramaus laiko be veiklos.
O toks laikas yra toks pats svarbus kaip ir hobiai. Jo metu reikia pailsėti, atsistatyti, pripildyti savo vidinę energijos taurę ir būtent neveikimo laiku mes tai galime padaryti kokybiškiausiai”, – teigė L. Rimkutė.