Vasara – kelionių metas. Tad pakeliaukime: jokios kliūtys, jokie virusai mūsų nesustabdys. Nereikės kaukių, nereikės ir respiratorių, net bilietų pirkti nereikės šį kartą. Jei gydytojai nei peršvietę, nei pačiupinėję, nuotoliniu būdu, telefonu gali bandyti gydyti kelio sąnarį, tai pakeliauti mes tikrai galėsime. Ir niekas nuo to nenukentės – pažadu. O kuo čia dėtas pavadinime paminėtas taksi, paklausite ? Kaip ir nei prie ko, tik tam, kad jūs geriau prisimintumėte ir pasakytumėte sau: ai, čia tas taksistas vėl kažką sukūrė, tad reikia paskaityti, įdomu turėtų būti, žmogus nefantazuoja, aprašo tikrus, savo paties patirtus nuotykius. Kelionės aprašymas susideda iš trijų dalių.
Visi mes esame keliavę kur nors. Į parduotuvę duonos nusipirkti, degtukų, makaronų ar kabliukų žuvelei pasigauti. Atkeliaujam į šį pasaulį visi su baisiausiu klyksmu, aplinkinius gąsdindami, o iškeliaujam iš jo į dausas ramiai, tyliai, medinėje dėžutėje iš šešių lentų, giminėms draugams, nosimis šnirpščiojant, nosinaitėmis akis sausinant.
Keliaujam į žvejybą, į medžioklę, į draugų susitikimą, ar pas gimines pasisvečiuoti, keliaujam į užsienį, pinigo užsikalti, ar dar, velniai žino, kur kas sugalvojam nukeliauti. Vieni – savo noru, kiti – kažkieno verčiami, ar paprašomi.
Būna ir trumpų, ir ilgų kelionių, besitęsiančių kelias savaites, ar net mėnesius, o gal net metus, ar net keletą. Kokių tik tų kelionių nebūna!
Esu nemažai apkeliavęs ir aš, išmaišęs Europą skersai ir išilgai, lėktuvais – reaktyviniais ir sraigtu varomais, automobiliais – lengvaisiais ir krovininiais, autobusais – minkštaisiais ir šikną spaudžiančiais, keltais didžiuliais ir laiveliais, kanojomis plaukiat.
Bet šį kartą pabandysiu jums papasakoti apie šiek tiek kitokią kelionę, kelionę paprastu dviratuku, pavadinimu „Minsk“, kuri tęsėsi 15 mano gyvenimo parų.
Jei tiksliau, važiavome dviem dviračiais, nes keliavome dviese su draugu.
Kaip sakiau, visokiausių tų kelionių yra buvę, bet ši visgi yra labiausiai įsirėžusi į atmintį ir tokia turbūt liks visam laikui: abejoju, ar bepasitaikys įsimintinesnių, nei ši, apie kurią tuoj papasakosiu.
Keliavome mes 1977 metų vasarą, rugpjūčio mėnesio pradžioje. Kaip matome, gana seniai, kai kurie skaitantys, turbūt ir gimę dar nebuvote. Daug smulkmenų, detalių per tuos 43 metus jau išsitrynė iš atminties. Bet juk smulkmenos ir lieka smulkmenomis, svarbiausia – esmė, pagrindas, nors kartais tos smulkmenos ir būna svarbiausios. Kaip pavyzdys, kodėl vienas žvejas iš žvejybos grįžta su pilna terba žuvies, o kitas – su tuščia, nors žvejojo netoliese vienas kito ir sąlygos buvo panašios? Juk dažniausiai dėl tų smulkmenų, kurių kitas nepanaudojo, arba išvis ir nežino, kaip panaudoti. Bet yra, kaip yra. Atmintis išvis keistas dalykas, kartais kokį šūdniekį atsimeni visada, įstringa ilgam, o esmės, nebe – pasimiršta.
Projekto autorius, idėjos generatorius, kaip dabar madoje yra sakyti, o tada turbūt nei tokio išsireiškimo nebuvome girdėję, buvo, jau ne viename mano rašinyje paminėtas, geriausias vaikystės draugas, klasiokas, kaimynas, „viskas viename“ – Vydmis. Iš kur jis tų idėjų prisišaudydavo, aš negaliu pasakyti, gal, kad labiau pasvajoti mėgdavo, nei aš, kelionių atlasus pavartydamas, daugiau knygų perskaitydamas. Jei aš užsisakydavau žurnalą „Kinas“, tai jis – „Gamta, medžioklė, žūklė“. Jei mane mama dažnai versdavo paskaityti maldaknygę, tai jo tėvai tuo klausimu buvo tolerantiškesni. Mama jo, tai išvis knygomanė, skaitydavo ir skaitydavo kokią knygą pasiėmusi, jei tik laiko turėdavo, nesiūdavo prie siuvamosios mašinos palinkus. Kai manoji, tuo tarpu, skaitydavo tik maldaknyges. Įtariu, net Biblijos nebuvo perskaičiusi, nors, kaip irgi jau esu minėjęs, buvo be galo tikinti ir bažnyčioje ją galėdavai sutikti ne tik sekmadienio visose trijose pamaldose – votyvoje, sumoje ir vakarinėse pamaldose, bet ir gegužinėse kiekvieną vakarą. Ir išvis – kada tik jos, įvairios pamaldos bevykdavo, jei tik darbas valdiškoje įstaigoje netrukdydavo, dalyvaudavo jose. O kai į pensiją išėjo, tai esu girdėjęs, klebonas net paprašydavo kartais palikti bažnyčios patalpas, nes užrakinti šventovę norįs. Kokias nuodėmes ji tenai užmeldinėdavo, kokių atleidimų, gėrybių melsdavo, belieka tik spėlioti. Religija jai buvo viskas ir dar daugiau. Sorry, vėl nukrypau į šoną. Jei mes taip keliausim, tai nei per kelias paras čia nenuvažiuosime iki Estijos sostinės.
Paaugliams, jaunuoliams, o mums tada buvo po beveik 17 metų, tų idėjų įvairiausių juk netrūksta, prisifantazuojam kaip reikiant. Tik mažai ką iš tų fantazijų tepavyksta įgyvendinti. Gal ir dažniau pavyktų, bet kai tu esi piemuo, liaudiškai tariant, kai esi pilnai priklausomas nuo tėvų, kaip bebūtų taip, bet lemiamą žodį, galima ar negalima, visgi taria jie. Vydmiaus tėvai buvo tolerantiškesni, ir žvejybon, ir kitur išleisdavo nesunkiai, ko nepasakyčiau apie saviškius. Ir į bažnyčią jo neversdavo eiti, išvis nei karto jo tenai nesu matęs, net per laidotuves kokias. Man reikėdavo nemažai pastangų įdėti, kol tėvus prikalbindavau, prižadėti, kad prigaudysiu daug žuvies, tik išleiskit, būkit geri, pririnksiu daug grybų, na, išleiskit tik, virsiu valgyti, tvarkysiu kambarius, skalbsiu ir lyginsiu, ir į bažnyčią nueisiu, ir išpažinties, ir komunijos, išleiskit tik. Būsiu visada geras, darbštus, gerai mokysiuos, trejetų prižadu negauti, jau nekalbant apie dvejetus, ir dar visoks koks nuostabus, tikrai nemeluoju aš jums, pamatysit, išleiskit tik.
Pamenu, su didžiuliu nerimu laukiau, bandžiau parinkti tinkamą momentą, kada jiems apie tą planuojamą būsimą kelionę pranešti, ir galų gale pasiryžau, kai mama buvo pakilios nuotaikos ir nusiteikimo. Ką jiems prižadėjau dar, be čia išvardintų dalykų, nebepamenu, bet išleido. Ir dėkui jiems, abiem tėvams už tai, nes juk ir tėvo pritarimas čia turėjo nuskambėti, kas be ko, dėkui, kad nesužlugdė mūsų svajonės. Yra apie ką ir dabar, tiek metų praėjus, prisiminti, prisiminti ir jums papasakoti. Juk jei nebūtų išleidę, nesėdėtumėte dabar čia, kur sėdite ir akių negadintumėte.
Suplanavę mes buvome aplankyti, apžiūrėti Rygą ir Taliną, ir, kas be ko, susiurbti į save tą grožį, kuris plauks pro mūsų akis, minant dviračio pedalus, vėjui plaukus kedenant, žvalgantis aplinkui, kas kur dedasi, o ne kas kur padėta, kaip vagys kad dairosi.
Tada, tais laikais, sienų tarp SSSR sudarančių valstybių nebūdavo, keliai buvo atviri, net paso į tokią kelionę galėjai neimti, jei viešbučių nereikės, ne taip kaip dabar, kad būtina jį turėti, atsidūrus pasienio zonoje. Rytų pusėn žvelgiant, plytėjo neaprėpiami SSSR plotai, ir jokių problemų, keliaujantiems iš čia rytų kryptimi, nebūdavo. Tik gink Dieve, nesugalvokite į vakarus pasukti ir viskas bus ok, turbūt, kad ok, jei kas nors pagalių į ratus neprikaišios.
Maršrutą parinkome tokį: Laukuva-Kryžkalnis-Šiaulia-Joniškis-Ryga-Piarnu-Talinas. O atgal mes nusprendėme grįžti kitu keliu, nors ir tolimesniu, su nemažu lanku, kad nebūtų nuobodu, ir matomi vaizdai nesikartotų: Talinas-Tartu-Valga-Valmiera-Salaspilis-Bauska-Šiauliai – ir nuo čia jau tuo pačiu keliu, kaip ir atvažiavome, grįšime Laukuvon, gimtinėn mylimon. Pabandžiau išdėlioti šį maršrutą maps, tai parodė – 1270 km.
Sportininkui profesionalui tai nėra daug, bet mes nebuvome nei sportininkai, nei profesionalai. O ir dviratukai mūsų buvo patys paprasčiausi, be jokių pavarų, palengvinančių mynimą į kalną – eiliniai dviratukai, jei gerai atsimenu, kainuodavę po 46 rublius. Nepirkome mes jų specialiai šiai kelionei, o turėjome iš anksčiau, nebuvo jie nauji, bet buvo gan tvirti, nors ir atgrubnagių sovietinių darbininkų pagaminti. Retai, labai retai jie sugesdavo, gan patikimi būdavo, tai ne dabartiniai kinų kepami, kaip blynai per Užgavėnes, tiapt, liapt, kad tik greičiau, kad tik daugiau.
Ankstesniais matais mes juos jau buvome išbandę vietinėse tolimesnėse kelionėse. Vieną vasarą važiavome Laukuva-Palanga-Šventoji, o kitą, vėlgi iš Laukuvos prie Lietuvos upių tėvo – Nemuno. O ir šiaip buityje naudodavome vos ne kiekvieną dieną. Draugas Vydmis net buvo sugalvojęs pasigaminti padangas su šipais ir bandyti važinėtis žiemą ant ledo. Tik kažkas nepraėjo jo tame projekte. Tiksliai pasakyti negaliu, nes jisai šį projektą bandė įgyvendinti be manęs, su kitu draugeliu. Turbūt dėl to ir nepavyko, kad nuo manęs viską darė paslačiomis, cha, cha, cha, juokauju, žinoma.
Bet tas šimtas, ar pusantro šimto kilometrų buvo vieni niekai, lyginant su artėjančiu išbandymu, matuojamu jau keturženkliu skaičiumi. Ir čia ne tik mūsų transportui išbandymas, bet ir mums patiems: atlaikysi, įveiksi, ar grįšim, pusiaukelėje apsisukę, nosis nukabinę. O jei kam atrodo, kad čia yra vieni niekai, sėskit ant dviratuko – ir pirmyn, papasakosit kaip sekėsi, parodysit nuotraukas, mes tik pasidžiaugsime.
Susikrovėme į kuprines mantą, pririšome prie bagažinės vienvietę palapinę, kad kuo mažiau vietos užimtų, o ir miegoti tokioje šilčiau, pririšome katiliuką maistui išsivirti, pasiėmę žemėlapius, fotoaparatą „Smena 8M“, kainavusį 16 rublių, iškeliavome. Nors žuvį jau ir tada mokėdavome pasigauti, meškerių neėmėme, kam jos? Juk dieną reikia pedalus minti, o naktį, pamiegoti, jėgas atgauti.
Panašios kelionės būna gana nuobodžios, bet nuotykių, keliaujant ilgesnį laiką, atsitinka įvairių. Pati didžiausia nuobodybė, aišku, minti pedalus. Atsikeli ryte auštant, papusryčiauji, išardai palapinę, susitvarkai, sėdi ant balno ir joji, tfu – važiuoji, mini mini, mini mini visą dieną, iki kol temti pradeda. Pakelėje kur prie parduotuvės stabteli užkąsti kokių konservų sūrio ar sausainių, ar dar ko valgomo, ko pavyksta gauti nusipirkti parduotuvėje. Sovietinėje parduotuvė – ne šiuolaikinė, kur akys raibsta nuo čia esančių gėrybių, o tais laikais bananas, kaip atrodo, buvo matytas tik paveikslėliuose – parduotuvėse tokių nebūdavo, nebūdavo ir... ai, nieko nebūdavo, tik makaronai lentynose, sausainiai bei konservuotos kilkės pomidorų padaže po 33 kapeikas. Ir duonos. Viskas. O kai jau ko nors rimtesnio turėjo atvežti, išsirikiavusių eilė bobučių laukdavo po kelias valandas „šlapiankės“ dešros, silkės su galvomis iš bačkų didžiulių, ar mėsgalių trečios rūšies, nes pirmos ir antros iškeliaudavo į rytus Maskvos ar Leningrado darbo liaudžiai ir jos „grietinėlei“ pamaitinti.
Sustoji, užkandi, atsigeri vandens, pasisėmęs iš šulinio kokioje sodybėlėje, jei palaidi šunys neužpuldavo, ir vėl mini toliau. Vakare jau užpakalio prie sėdynės nebegali pridėti, skauda viskas, net pūsles sutrina, stačiomis mini. Po kelių dienų, kai užpakaliukas pripranta, pūslės užgyja, gyvenimas jau darosi gražesnis, jei lietus nepradeda pliaupti, imi pastebėti ir aplinkos grožį.
Išvažiavę anksti ryte, vieną naktį pernakvoję Lietuvoje, antrą jau nakvojome Latvijoje, netoli Rygos, trečią dieną atsidūrėme pačioje kaimyninės respublikos sostinėje.
Tiesa, sunku suprasti ir dabar, o tada buvo dar sunkiau, kaip mes, neprivažiavę Rygos, sugebėjome pasiklysti. Miname miname, miname miname, o plentas, artėjant prie tos išsvajotos kaimynų sostinės, kažkodėl tik siaurėja, mašinų, pralenkiančių mus, beveik nebelieka. Ir pasiklausti nebėra ko, nes čia net traktoriai nebesivažinėja. Jaunimas dabar paklaustų, tai ko GPS-o neįsijungėte? Juokauju, aišku, iš kur tas GPS-as, kai apie panašius aparatus tik fantastinėse knygose paskaityti tegalėjai.
Galų gale pavyksta išsiaiškinti, kad ne į tą pusę nuvažiavome: tenka grįžti atgalios bereikalingai sukorus apie 30 km, o gal ir dar daugiau, kad juos kur perkūnas...
Bet visi sunkumai kažkada baigiasi, ir mes jau matome didžiulį užrašą RIGA. Taip, klaidos čia nėra, su „i“ trumpąja, nes Latvijos abėcėlėje „y“ ilgosios nėra. Čia surengiame pirmąją fotosesiją, fotkės išliko iki šių dienų, tai galite ir jūs pamatyti.
„Ilgas plaukas, trumpas razumas“, – skelbia patarlė, bet kita jai į taktą atkartoja: „Ant durnos galvos nei plaukai neauga“. O trečia sako, jog „Durna galva nei plinka, nei žilsta“. Prigalvoja liaudis, kad tik save pateisintų, o kaimyną išjuoktų. Patyčios jau klesti, kaip matome nuo senų senovės, tik dabar jos garbingai, patarlėmis, vadinamos.
Pasiekėme vieną iš kelionės tikslų, tad jei ir kas benutiktų, jau ne tokia didelė gėda būtų grįžti atgalios.
Dardame Rygos gatvėmis. Tikrąja ta žodžio prasme, dardame, nes aprūkęs katiliukas, pririštas prie metalinio dviračio rėmo, iškala tokius garsus, kad pusė Rygos gyventojų, persisveria per langus, pasižiūrėti, kas čia vyksta jų mylimajame mieste, kas gi čia nutiko, kad toks tarškesys girdisi: dar dar dar, dar dar dar, brynkšt, trynkšt, per tramvajaus bėgius persiritant, ir vėl toliau dardant. O mes sustoję bandome katilą pritvirtinti taip, kad nebesitabaluotų, bet kur tau, važiuojant bruku per didesnius akmenis, jis vėl išsiklibina, ir vėl melodija skamba tokia pati.
Rygos centre jau pilna žmonių, visų dėmesys, visų akys atsuktos į du kažkokius kaimo jurgius, su kaimietiškais dviračiais, „zirga galvas“ kažkokius, kurie, tikrai keistai atrodydami, kelia triukšmą baisulinį. Juk nepradėsim šaukti, kad mes net iš Lietuvos pas jus atmynėme, nepykite, nepaniekinkite, taip jau gavosi, nepagalvokite nieko blogo, mes tik turistai, tenorintys į jūsų šalies grožybes pasižiūrėti.
Kas dar nustebino mus, kad visi žmonės kalbėdavo rusiškai. Kur benueisi – į parduotuvę ar muziejų, į turgų ar šiaip gatvėje nugirsi šnekantis, visur rusų kalba tesigirdėdavo. Lyg ne į Latviją būtume atvykęs, o Rusijoje atsidūręs.
Suradę paštą, užrašę linkėjimus namiškiams, pasiuntėme po pirmą pranešimą, kad mes sveiki ir gyvi, žvalgomės po Latvijos sostinę. Kitokiu būdu žinios namiškiams pasiųsti ir nebuvo įmanoma, na, nebent dar telegramą „iškalus“. Juk tada ir mobiliųjų telefonų dar nebūdavo, nekalbant jau apie išmaniuosius. Laidiniai buvo, bet mūsų tėvai jų neturėjo, retas kuris turėdavo, stovėdavo ilgiausios eilės jiems įsivesti. Kaime juos turėjo namie nebent kolūkio pirmininkas, daktarė ir apylinkės pirmininkas. Dar vienas kitas, bet ne daugiau. Keistai gyveno žmonės tada, dabartiniam jaunimui sunku turbūt ir įsivaizduoti, suprasti, kaip taip buvo įmanoma išvis egzistuoti, be telefono kišenėje.
Radau ir tą atvirutę, siųstą tėvams, nedingo, neprapuolė. O iš Talino siųstos nebepavyko rasti. Atvirutė su pašto ženklu, galima buvo tokią siųsti ir be voko, bet turbūt nenorėjome, kad visi, kas panorėjęs, skaitytų ką ten aš rašau:
Namie jau turėdavome nespalvotus televizorius. Bet, apsaugok Viešpatie, jei jų ekranuose mus su draugu tėvai būtų išvydę, tarkime, per žinias: tokie ir tokie nepilnamečiai, ilgaplaukiai jaunuoliai, nutverti vaikštinėjantys ten ir ten, neaišku, ko iš vis jie čia atvyko, ir ar tikrai iš ten, iš kur sakosi esą, neaišku ką veikia, kai normalūs žmonės tuo momentu darbuojasi kolūkio laukuose, gamyklose prie staklių, keldami sovietinę ekonomiką, gerindami visų tarybinių žmonių gyvenimą... tra-lia- lia, oi lia-lia. Pavardes irgi neslėpdami paskelbtų, niekas nesicackindavo tais laikais. O, siaube.
Pasižvelgę po Rygos senamiestį, prisipaveikslavę, užvertę galvas aukštyn, apžiūrėję miesto šventyklas ir jų bokštų viršūnėse tupinčius paauksuotus gaidžius, pagal planą, vakarui artėjant, turėjome palikti miestą, ir, iki sutemstant, susirasti vietą nakvynei: juk negulėsi mieste ant šaligatvio, kaip bomžas: liktum nesuprastas, nes ir pastarųjų anais laikais beveik nebūdavo. Veltėdžiavimu tai vadindavo ir kalėjimu už tai bausdavo, jei nedirbdavai niekur, jei nutverdavo valkataujant. Milicija iškart būtų prisistačiusi pasidomėti, kas čia per valkatėlės, kas per hipiai ilgaplaukiai.
Kol išvažiavome iš miesto, jau visai temti pradėjo, ir ne tik temti, bet ir lyti. Pila kaip iš kibiro, bėga, teka viskas, mes – šlapi ir iškart kiaurai. Beriedėdami pakalnėn, pamatėme kažkokį aukštoką pastatą, o ant jo stogo užrašas MOTEL šviečia. Kad ir vėlesniais metais, ar dabar visai neseniai, pro tą vietą su mašina pravažiuojant, iš karto plūsteli malonūs prisiminimai. Tebestovi jisai toks, koks buvęs, ir dar gražesnis, sutvarkytas, renovuotas.
Sovietmečiu gauti vietą viešbutyje, praktiškai buvo neįmanoma, o tuo labiau tokiems piemengaliams, kaip mes. O mes net ir nesvajojome ten apsistoti. Privažiavę prie durų, atsistojome po stogeliu, tikėdamiesi sulaukti liūties pabaigos, ir vėliau, gal kokią šieno kaugę susiradę, pernakvoti. Nesvarbu, tušti tie viešbučiai stovėdavo, ar pilni, nepatepęs administratorės, į juos pakliūti negalėdavai, pasakydavo, nėra vietų ir basta.
Stovim, laukiam, varva, bėga viskas, vėsoka darosi, sulijus, jau dantimis kalename, o išeitis tik viena, būti čia ir laukti, kol lietus nustos. O jei net per naktį nesiliaus, auštant, nors ir nemiegojus, pajudėti link Estijos. Gal valandą ten prastovėjus, motelio darbuotoja, matydama tuos keistuolius prie durų, nusprendė išsiaiškinti, kas per veikėjai.
Išėjusi laukan pas mus, paprašė dokumentų, mato – lietuviai, žiūri į mus, žiūri į dviračius, vėl į mus, vėl į dviračius, apkrautus manta įvairiausia. Mokytojos Varnelytė ir Vasilkevičienė rusiškai jau buvo mus išmokiusios kalbėti neblogai, tad nesunkiai susikalbėdavome ir paaiškindavome situaciją, ar kelio pasiklausdavome, kai to prireikdavo. Moteriškė pasirodė esanti supratinga, jautri, sako, nebešalkit, vargšiukai, einam duosiu jums kambarį, sušilsit, išsimaudysit, permiegosit. O kaina tikrai nustebino pigumo prasme. Paskambinęs Vydmiui dar pasitikslinau, kiek mokėjome. Tris rublius už abu , sako, ne daugiau, nes jei būtų brangu buvę, tikrai būtume nėję vidun.
Tęsinys antroje ir trečioje dalyse.
II DALIS. Kelionė dviračiais sovietmečiu: Laukuva-Talinas ir atgal