Keturiasdešimtmečiai atvirauja: tėvai mums linki tik gero, tačiau jų pamokymams jau suėjęs senaties terminas

Vieną šiltą vasaros vakarą, sėdint jaukiame bičiulių rate, išgirdau mūsų kompanijos sielą, keturiasdešimtmetį Andrių, sakant: „Nejaučiu jokios nostalgijos tiems laikams, kai buvau dvidešimtmetis, nes galva buvo kiaura kaip rėtis. Bet dėl to neapgailestauju. Priešingai, manau, jeigu nejauti ilgesio praeičiai, reiškia, tavo gyvenimo kreivė vis dar kyla aukštyn.“ Tuomet būrys kitų draugų pritarė jam ir ėmė dalytis savo įvairiomis nesąmonėmis bei paklydimais, patirtais prieš kelis dešimtmečius.

Taip man gimė mintis sukurti mažą eksperimentą – pokalbių grupę, ir pasikalbėti su 40-mečiais vyrais ir moterimis apie tai, ką jie būtų norėję žinoti, kai jiems buvo dvidešimt metų.

Aida, 41 m.: „Niekas nežino, kaip gyventi teisingai. Yra begalės instrukcijų, metodikų, patarimų ir vadovėlių apie tai, kaip teisingai iškepti pyragą ar mėsą, kaip atsikratyti pelėsio kambario palubėje, kaip susimokėti mokesčius. Bet niekas iš tikrųjų nežino, kaip gyventi teisingai. Niekas nežino, kaip teisingai auklėti vaikus ar kaip teisingai kurti santykius. 

Kai man buvo 20, gyvenau iliuzijoje, kad galiu pasimokyti iš svetimų klaidų. Atrodė, kad esu jauna neišmanėlė, o kažkur yra kur kas išmintingesnis žmogus, galintis man padėti įminti tą gyvenimo paslaptį.