Kiek lankstumo ir stabilumo mums reikia: lietuvių pavyzdžiai rodo, kada šios pusiausvyros trūkumas kenkia gyvenimo kokybei

Kada, kaip ir kur mūsų asmenybė atsiskleidžia kasdieniame gyvenime? Ar prasminga ieškoti mums tinkamos aplinkos? Kiek iš tikrųjų yra gerai keistis? Kada jaučiame save kaip autentiškus asmenis ir kiek lankstumo ir stabilumo mums iš tikrųjų yra naudinga? Kaip atskirti, kada prisiderinimas prie aplinkos yra norma, o kada – pataikavimas kitiems? Galiausiai, kaip suprasti, kada stabilumas yra žmogaus tvirtumas, stuburo turėjimas, o kada – bukas užsispyrimas, perdėtas konservatyvumas? Apie tokias žmogiškąsias ydas dažnai sakoma: išdidumas yra, proto nereikia.

Išties labai dažnai žmonės rodo užsispyrimą ten, kur nereikia, o kai iš tiesų reikia ginti savo interesus, tampa minkšti kaip plastilinas. Taip pat išoriškai optimistiški, komunikabilūs žmonės, kuriuos iš pirmo žvilgsnio palaikytume netgi maloniais ir dėmesingais, iš tiesų tėra vėjo pamušalai, kurie tik liežuviu malti temoka: kalbės tai, ką kiti nori girdėti, neturės savo nuomonės, prižadės, o po minutės pamirš.

Dar kiti nėra piktybiški, be to, ir savo nuomonę turi, tačiau stabilumo trūkumas trukdo išsaugoti tai, ką turi, – tiek darbą, tiek šeimą. Štai Simas yra tipiškas ekstraverto prototipas: kalbus, įtaigus, nuolat kupinas energijos ir mėgstantis sukinėtis tarp žmonių. Dirbti tiesiogiai bendraujant su klientais jam vienas malonumas, nes ne tik sėkmingai sudaro sandėrius ar produktyviai vykdo pardavimus, tačiau turi progos tiesiog šiaip pakalbėti. Simas netgi gavo pravardę Šnekutis, mat kiekvieno paklaus, kaip gyvena, kiekvienam ras tinkamą žodį, išvystys bet kokią pokalbio temą.

Tačiau...