– Štai neseniai vėl žiniasklaidoje praslydo informacija: daugiau kaip pusė mūsų jaučiasi blogai arba net labai blogai. Nors jau metai, kai gyvename pandemijos sąlygomis. Buvo gražaus laiko priprasti prie to... Štai Maskvos olimpiados metu (1980-ieji metai) leningradiečiai, išvarginti tų begalinių varžymų suvaržymų (dalis olimpiados renginių vyko ir mieste prie Nevos), net sukūrė kalambūrą: „Pergyvenome blokadą, pergyvensime ir olimpiadą“. Kažkodėl Lietuvoje niekas kalambūrų nekuria, o nemažos dalies mūsų tautiečių, sutiktų gatvėse, veidų išraiškos tokios, tarsi dalyvautų amžinose laidotuvėse. Kodėl gi mes tokie nelaimingi ir niūrūs?
– Visų pirma, pabandykime apibrėžti, o kas gi yra tas statistinis lietuvis (lietuvė)? Taip, lietuviškumas tapatinamas su tautos gyvenama teritorija, kalba, papročiais, pagaliau – išpažįstama tradicine (daugumos) religija. Mes darbštūs, taupūs, pareigingi. Ir dabar turime (lyg ir) visus visavertę visuomenę reprezentuojančius sluoksnius...