Svarbiausia komplekso dalis – baimė. Kažkada vaikystėje patirta, turėjusi realią ar tik prasimanytą priežastį, jei ji iki galo nesuvokta, tuomet net ir po daugelio metų gali veikti žmogaus elgesį.
Pati baimė nėra blogis. Žmogus gimsta silpnas ir priklausomas. Galima sakyti, kad pirmaisiais gyvenimo metais kiekvienas jaučia „menkavertiškumo kompleksą“, savo galimybių menkumą. Todėl ir stengiasi tobulėti – mokosi šliaužti, vaikščioti ir kalbėti, nugalėti baimes. Įgyja laimėjimo ir pasitikėjimo savimi patirties, kurį pravers suaugus.