Autorė: Rūta Rukaitė
Konsultuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė
Globos, apkabinimų ir meilės niekada nebus per daug naujagimiui, taip pat ir kūdikiui, būtina reaguoti į kiekvieną jo krustelėjimą. Tačiau kai mes kalbame apie šiek tiek ūgtelėjusius, žengiančiuosius pirmus žingsnelius, mamos globa kartais pasidaro per didelė. Ką girdi vaikelis? Ogi: „Neik – parpulsi.“ O trimetis, norintis įveikti dar didesnius iššūkius, – „Nelipk – užsigausi.“ Tuomet ir vyksta visos krizės, nes vaiko – „Aš noriu“ ir mamos išorinis pasipriešinimas sukelia vaiko viduje chaosą, kuris pasireiškia netinkamu jo elgesiu. Vaiko pirmoji reakcija, kai jo nenori paleisti, – maištas ir noras įgyvendinti savo siekius pagal raidą. Kaip „paleisti“ vaiką, klausimas labai sunkus.
Reikėtų atsiminti, kad šitas vaikas yra atėjęs per mane, bet ne iš manęs, t. y. ne aš, mama, jį sukūriau ir įdėjau tas dangaus žydrumo akutes, ne, vaikas ateina su savo istorija, kurią jis pats toliau ir turi kurti. Mamai būtina suvokti, kad vaikas – savarankiškas žmogus, o ne jos tąsa. Jeigu mamos vertintų savo vaikus kaip visiškai atskiras asmenybes, joms būtų kur kas lengviau – „Taip visoms būna, taip bus ir man, aš turiu paleisti vaiką dėl jo gerovės, jo raidos.“
Kontroliuojanti ir nuolaidžiaujanti
Labai daug lemia mamos asmeninės savybės, sugebės ji reikiamu laiku duoti vaikui tiek laisvės, kiek jam reikia, ar ne. Kontroliuojanti mama rami yra tik tada, kai žino, kad viskas bus gerai, o kodėl viskas bus gerai? Todėl, kad ji neleis savo vaikui lipti, eiti, ieškoti, pažinti, išsipurvinti, dūkti ir t. t.
Augdamas su pernelyg kontroliuojančia mama iš pradžių vaikas priešinsis, bet paskui, pamatęs, kad mama yra daug stipresnė, gali palūžti, bet pasirinks strategiją prisitaikyti, nes mama juk nesikeičia. Tokios motinos užsiaugina „patogius“ vaikus, kuriuos galima bet kada kontroliuoti. Mamai tarsi ir nėra jokių iššūkių, vaikas paklūsta, visi iš pirmo žvilgsnio ramūs ir patenkinti. Bet, žiūrint į ateitį, tokie santykiai vaikui nėra gerai, jis bijos išsakyti savo nuomonę, apskritai gali bijoti ką nors pasakyti, nes iš bendravimo su mama patirties žinos, kad jo nuomonė „nieko verta“. Suaugęs žmogus gali nepasitikėti, kilti bėdų užmezgant santykius.
Kitas mamų tipas – kurios save įtvirtina per įtikimą visiems, tokia mama jaučiasi svarbi, jeigu viskas bus taip, kaip nori vaikas. Tokio tipo mama nuolat išgyvena, kad tik vaikui viskas būtų gerai, kad tik jis būtų patenkintas, kad šeimoje nebūtų konfliktų ir t. t. Šios mamos irgi savo vaikų nepaleidžia, nes mažylis yra galimybė parodyti, kad ji geba tarnauti, duoti, dovanoti ir tik taip pati gerai jaučiasi. Tokia mama vaikui labai mažai reikalauja, pavyzdžiui, jei ji su vaiku susitaria, kad jis eis nusiplauti rankų, o tada ateis valgyti, o tas sako: „Nenoriu plautis rankų!“, nubėgs ir nuplaus rankytes. Kartais nuolaidžiauti galima, tačiau jei vaikas netinkamai elgiasi nuolat, tėvai turėtų reaguoti. Nuolaidžiaujanti mama gali blogai jaustis, jei vaikas staiga nueis ir pats nusiplaus rankas.
Mama „storėja“, vaikas „liesėja“
Šioms mamoms sunku išleisti vaiką į darželį ar į mokyklą. Jas kamuoja prislėgta nuotaika, kai suvokia, kad vaikas staiga nutols ir nebus jos akiratyje daugiau nei pusę dienos. „Kaip aš dabar jausiuosi, kai negalėsiu jo turėti šalia ir patarnauti? Mano diena bus beprasmė.“ Tokios mamos vaikui nuolat „transliuoja“: „Aš tiek daug dėl tavęs darau.“ Vaikas tarsi turi būti nuolat dėkingas, juk mama neva taip dėl jo aukojasi. Šitaip prisirišdama ir nepaleisdama mama tarsi „auga ir storėja“, ji minta iš to, ką jai duoda vaikas. Mažylis dėl tokių santykių tik „liesėja“, nes jis viską atiduoda mamai, kuriai taip gera būti tokiai gerai. Jis nemato galimybės kurti savo pasaulį, nes kuria mamos pasaulį. Vaikas nesimoko būti savarankiškas, megzti santykių. Aišku, kad jo raida nuo tokių santykių tik kenčia, kenčia pasitikėjimas savimi. Vaikas supranta pasaulį taip, kaip su juo bendrauja jo mama, vėliau turėtų suprasti ir per kitus žmones, o motina, nenorinti jo paleisti, tam trukdo. Vaizdžiai tariant, per daug prisirišusi mama „tunka“, o vaikas iš tokio santykio negauna nieko.
Mama – tik fonas
Mama turėtų suvokti, kad visa tai, ką ji duoda, yra vaiko gyvenimo fonas, o ne tam, kad tas vaikelis neturėtų įsivaizduoti, kad kito, geresnio, žmogaus pasaulyje ir būti nebegali... Tai labai nesąžininga vaiko atžvilgiu.
Ar ne per daug vadovauju
Mama paprastai jaučia, kaip ji elgiasi su vaiku ir kaip turėtų būti. Jeigu kažkas iš aplinkos pasakytų: „Man atrodo, kad tu nepaleidi vaiko“, ko gero, tikrai paneigtų, kad kažkas negerai, tačiau širdies gilumoje jai pačiai tokia mintis greičiausiai kirba. Mamos geba save vertinti, bet lygiai taip pat geba ir save pateisinti. Jos turėtų sau užduoti klausimą: „Ar ne per daug vadovauju savo vaikui?“ arba, priešingai, „Ar ne per daug jam nuolaidžiauju?“ O kodėl aš taip elgiuosi? Mama tikrai ras sau atsakymus: „Todėl, kad aš noriu būti gera, neteisinga, o kaip tik gera jam“, „Aš noriu, kad viskas vyktų tik pagal mane“, „Aš noriu šeimoje ramybės ir vengti konfliktų ir pan.“ Kuo vaikas vyresnis, tuo mamos ir vaiko atstumas turi būti didesnis, tai normalu, tokie vaiko raidos etapai, žmogiukas auga ir juda savarankiškumo link. Aštuonių mėnesių kūdikis netoli nuropos nuo mamos, o paauglys jau gali nutolti taip toli, kad ir nebesusigrąžinsi. Kai jis gali kurti savo gyvenimą, vaizdžiai tariant, gyvendamas mamai ant kelių? Jis turi turėti teisę į savo gyvenimą.
Tenkina savo poreikius
Mama gali stipriai „pririšti“ vaiką prie savęs ir tam, kad išsaugotų santykius su vyru. Kai turi vaiką labai arti savęs, žiūrėk, ūgtelėjęs jis gali tapti ir tavo sąjungininku prieš tėtį arba tam, kad tėtis neišeitų.
Gali būti ir kitas variantas – mamos dengiasi vaiku kaip skydu, vengdamos suartėti su vyru. Vienos taip elgiasi nesąmoningai, kitos prisipažįsta, kad net specialiai. Pavyzdžiui, miega su vaiku, nors šis jau ir pats norėtų turėti ir savo lovytę, ir savo pagalvėlę. Mama visiškai to nenori ir prieštarauja tam: „O kaip tu be manęs miegosi, bus baisu ir t. t.“
„Apsinuodyti“ mama
Kai mama nepaleidžia vaiko, brukte brukasi visur dalyvauti, kur reikia ir kur nereikia, gali nutikti ne visai malonių dalykų. Vaikas pavargsta nuo tokio bendravimo, tarsi „apsinuodija“ mama, nes ilgainiui pats supranta, kad tokie santykiai jam neduoda jokios naudos. Todėl, kai tik gali, stengiasi bėgti nuo mamos, nebekuria su ja jokių santykių arba labai apriboja bendravimą. Tiesa tokia, kad vaikui mamos gali būti per daug, todėl, pasitaikius progai, kai tik atsiras galimybė, vaikas stengsis nuo mamos „pailsėti“, žinoma, tai nutiks jau vėlesniame amžiuje. Pati žinau iš praktikos, kaip mamos dejuoja: „Kokie buvo geri mūsų santykiai, kai jis augo, visur kartu eidavome, visur važiuodavome, o dabar net nepaskambina ir neaplanko...“ Santykiai kuriami abiejų pusių – ir mamos, ir vaiko.
Jau nuo maždaug pusantrų metų mažylis turi savo nuomonę, gali parodyti, vėliau ir pasakyti, ko jis nori. Štai čia mes ir pradedame kurti gražų santykį, kai atsižvelgiame į jo norus, pageidavimus. Svarbi reakcija, kaip mes reaguojame, kai vaikas pareiškia savo nuomonę. Kai mama pajaučia, kad vaikas nori kažko daugiau, o ne tik būti jai ant rankų, tai ir yra tas metas, kai reikia galvoti, kaip po truputį vaiką paleisti ir kaip savo bei jo santykį stiprinti kitais būdais.
„Užstrigusi“
Mamos, kurios nenori paleisti savo vaikų, kurios trukdo jiems augti, savarankiškėti, yra tarsi „užstrigusios“ kažkuriame gyvenimo etape, atkreipkite dėmesį, kaip mama kartais bendrauja su savo vaiku, jis jau paaugęs, o su juo vis tiek elgiamasi kaip su kūdikiu. Vaiko raida keliauja į priekį, o mama nebespėja, o greičiausiai net nebenori, nes „ten“ jai buvo gera, šilta ir paprasta, ji jautėsi reikalinga.
Tai didžioji klaida. Mama vaikui visada bus reikalinga, tačiau kiekvienam gyvenimo etape vis kitaip. Svarbu suprasti: „Aš reikalinga, tik galbūt jam reikia jau ne bučkio prieš naktį ir pasakos, o nuoširdaus pokalbio prie puodelio arbatos ir pan.“ Jeigu tik mamos tai įsisąmonintų, jos „neužstrigtų“ vaiko kūdikystėje. Juk kiekvienas vaiko raidos etapas labai gražus. Augindama naujagimį galbūt negauni dar atgalinės grąžos, bet vaikui augant ji vis didėja. Santykius kurti – tai it kopti laiptais drauge susikibus už rankų, kai sulig kiekviena pakopa gauni iš vaiko vis daugiau.
Vyti baisias mintis
Kaip rasti aukso viduriuką tarp leisti ir neleisti? Priklauso nuo vaiko amžiaus. Tarkime, mama su paaugle neranda jokio ryšio, nes draudžia jai draugauti su berniuku. Mamos mintys sukasi tik apie viena – duktė pastos, „pasigaus“ kokią ligą ir susigadins gyvenimą. Mergaitei tai visiškai nerūpi, ji net minčių neturi apie seksą ir pan. Mamai reikėtų su savimi „išsiaiškinti“, kokios jos baimės, ko ji pati bijo.
Jei vaikas mažas, mamos „nelipk – nukrisi“ gali būti tiesiog pakeistas taip, kad ir vaikas savo norus patenkintų ir tuo pačiu metu būtų saugus. Tiesiog pastovėkite šalia ir pasaugokite. Mamai svarbu stabdyti savo spontaniškai kylančias mintis, kurios būna pačios baisiausios. Jeigu pasigilintume į kiekvieną situaciją, pamatytume, kad ji ne tokia baisi, kokią ją nusipiešiame mintyse.
Kalbėkitės su vaikais! Uždrausti, neleisti, barti – taip elgtis neišmintinga, geriau tiesiai pasakyti vaikui, kas kelia nerimą. Kai baimes išsakome garsiai, jų paprastai ir nebelieka. Svarbu suvokti ne tai, kaip „gyvenime būna“, o kaip yra konkrečiai mano šeimoje.