Tačiau nuolatinis kontaktas su technologijomis turi dvi neigiamas pasekmes. Pirma, visi – viršininkai, draugai, žiniasklaida ir kas tik norite – tikisi, kad visada būsime pasiruošę skirti jiems dėmesio. Antra, dėl technologijų suteikiamų galimybių pakito apibrėžimas, kas yra produktyvumas ir našumas. Dabar imama manyti, kad jei dirbti galite, vadinasi, dirbti privalote.
Tačiau vien tai, kad galime kiek panorėję naudotis technologijomis, nereiškia, kad savo laiką panaudojame tinkamai. Mūsų mėgstami elektroniniai prietaisai pilni ryškių ir spalvingų dėmesį atitraukiančių dirgiklių, gundančių pažiūrėti, ką rasime internetinio puslapio apačioje ir ką pamatysime dar kartą paspaudę mygtuką „atnaujinti“ (nepamirškime, kad technologijų įmonės produktus, prie kurių lengva priprasti, kuria tyčia).
O moksliniai tyrimai atskleidžia, kad per dažnas naudojimasis technologijomis turi daug neigiamų pasekmių – kelia depresiją, skatina vienatvę ir atsiskyrimą nuo visuomenės, slopina empatiją ir net sukelia mintis apie savižudybę.
Savo naujoje knygoje „24/6“ apdovanojimų „Webby Awards“ įsteigėja Tiffany Shlain pateikia sumanymą, kaip išgyventi visada pasiekiamais būti raginančioje kultūroje. Semdamasi įkvėpimo iš savo žydiškų šaknų, autorė siūlo švęsti „technologijos šabą“ – t. y. vieną dieną per savaitę praleisti nežiūrint į ekraną ir nesinaudojant elektroniniais prietaisais.
Tūkstančius metų šabas buvo švenčiamas tam, kad žmonės skirtų laiko pailsėti ir apmąstyti savo gyvenimą. Pasak T. Shlain, kuri šia praktika užsiima jau visą dešimtmetį, jos sugalvota šiuolaikinė šabo versija padeda palaikyti psichinę ir fizinę sveikatą. Autorė aiškina, kad atsitraukę nuo technologijų galime daugiau laiko praleisti bendraudami ir užsiimdami savo hobiais, tačiau didžiausias šios praktikos privalumas – pakitęs požiūris į technologijas. Kai reguliariai nuo jų atsitraukiame, lengviau suprasti, ar jomis naudojamės tinkamai.
Kaip dar galime pasipriešinti nepaliaujamo produktyvumo reikalaujančiam skaitmeniniam pasauliui? Menininkė Jenny Odell turi gerą mintį – galime nedaryti nieko. Knygoje „How to Do Nothing“ („Kaip neveikti nieko“) ji teigia, kad kapitalizmo kultūroje žodis „naudingas“ ėmė reikšti „gali duoti pelno“, todėl ji siūlo prisiminti, kad tai, kas nenaudinga, taip pat yra vertinga. Sakydama „nieko neveikti“ ji neturi omenyje, kad turime tinginiauti ar tapti viskam abejingi. Atvirkščiai – tikina, kad turime atgauti teisę į savo laiką ir skirti jį veiklai, kurios tikslas nėra uždirbti pinigų.
Laikantis kapitalistinių nuostatų, kas yra vertinga, kyla grėsmė, kad viską imsime vertinti pagal ekonominę vertę, o šiuo matu negalima išmatuoti beveik nieko. Kuriant algoritmus pokalbis gali būti vertingas, nes iš jo galima sužinoti, ką žmonės ketina pirkti.
Tačiau aišku, kad pašnekovams pokalbis vertingas ne dėl to. J. Odell tikina, kad jei savo tapatybę formuosime atsižvelgdami tik į tai, kiek prisidėjome prie įmonės pelno ir nuostolių, pamiršime, kas iš tiesų esame.
Mūsų prasmės pojūtis, rašo ji, turėtų atsirasti iš ryšio su vieta, kur gyvename, ir žmonių, augalų bei gyvūnų, su kuriais ta vieta dalinamės. Skaitmeninis pasaulis negali suteikti tiek prasmės, kaip tikrasis: šeštadienį praleidę internete laimingesni netapsite, tačiau praleidę šeštadienį mokydamiesi pažinti vietos augaliją ir gyvūniją arba formuodami savo miesto bendruomenę, tikrai galite tapti laimingesni. Todėl autorės siūlymą neveikti „nieko“ iš tiesų reikia suprasti atvirkščiai – liovęsi daryti tai, kad produktyvu ir pelninga, galime užsiimti tuo, kas iš tiesų vertinga.
Atsakymą į klausimą, kodėl dažniau reikėtų nieko neveikti, rasite ir knygoje „Stillness Is the Key“ („Atsakymas slypi ramybėje“). Joje rašytojas Ryanas Holiday’us aptaria geras ypatybes, padėjusias garsiems žmonėms pasiekti didžiausių pergalių.
John F. Kennedy (kantrybė, buvimas vienumoje) atsispyrė patarėjų raginimams imtis agresyvių karinių veiksmų per Karibų krizę ir nusprendė sovietus geriau tramdyti įvedus blokadą. Napoleonas (mokėjimas susikaupti ir tinkamai pasirinkti prioritetus) į laiškus kartais atsakydavo tik po kelių savaičių, nes tikėjo, kad dauguma problemų išsispręs pačios, o savo dėmesį reikia skirti tik tam, kas iš tiesų svarbu.
Menininkė Marina Abramovic (gebėjimas būti čia ir dabar) 2010 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje atliko pasirodymą – 750 valandų tylėdama sėdėjo ant kėdės ir žvelgdama į akis bandė užmegzti emocinius ryšius su kiekvienu lankytoju. R. Holliday šias istorijas laiko „ramybės“ pavyzdžiais – taip jis apibendrintai vadina šių garsių žmonių pademonstruotas savybes. Pasak jo, mokydamiesi ramybės galime geriau prisitaikyti ir pasiekti sėkmę nuolat skubančiame pasaulyje.
Ėmus rašyti šį straipsnį, redaktorius paprašė pačiam atlikti eksperimentą ir 24 valandas atsitraukti nuo technologijų. Sutikau, bet, tiesą sakant, į užduotį žvelgiau skeptiškai. Aš jau kelis metus bandau atprasti nuo socialinių tinklų, būdamas darbe telefone įjungiu režimą „netrukdyti“, savaitgaliais netikrinu el. pašto, o praeitais metais perskaičiau 26 knygas. Ar man tikrai reikia dar ir technologijų šabo, ar būtina vieną dieną praleisti ramybėje ir nieko neveikti?
Pasirodo, taip. Kažkada išmanusis telefonas buvo įdomus, nes su juo galėjau daug ką daryti – dabar labai įdomu be jo, nes daug ko daryti negaliu. Turbūt nenustebsite išgirdę, kad dieną praleidau gana senamadiškai: meditavau, klausiausi muzikos, persodinau gėlę, ėjau pasivaikščioti. Tačiau nustebau, nes atsitraukus nuo ekrano apėmė beveik stebuklingas pojūtis, kad geriau valdau savo laiką.
Stebėdamas aplinkinius (dauguma jų spoksojo į telefonus) pasijutau, tarsi būčiau užsimaskavęs karys, priešų gretose kovojantis su produktyvumo ekonomika. Neišvengiamai prisiminiau filmą „Brazilija“ – puikų satyrinį kūrinį apie technologiją ir kiekvieną mūsų žingsnį stebinčias slaptas organizacijas bei sugebėjimą nuo jų išsilaisvinti.
Net tokiam nuo technologijų priklausomam niurzgliui kaip aš būti „neproduktyviam“ pasirodė tolygu mažai revoliucijai – o juk eksperimentas truko tik vieną dieną. Nekantrauju sužinoti, kaip jausiuosi technologijų šabo laikęsis visą dešimtmetį.