Smegenys linkusios viską hiperbolizuoti
Net neįsivaizduoju, kodėl taip yra. Galbūt joms taip tiesiog paprasčiau. Taigi, jei kažkas mus šiek tiek suerzino, smegenys, jei tik joms leisime žongliruoti to incidento scenarijumi, pasistengs ant jo užklijuoti „baisulinės tragedijos“ etiketę, prikurs nuoskaudų ir dar jas nuolat augins.
Esate susidūrę su situacija, kai žmogus laiko savyje skaudulį dėl to, kad kažkas jam ką nors pasakė ir taip įskaudino, o tas kitas asmuo, tas „skaudintojas“ nė dorai neprisimena, ką ir kada netyčia leptelėjo, nieko blogo niekam nenorėdamas? Kas čia įvyko? To, „nuskriaustojo“ žmogaus protas užfiksavo kažkokį jam nepriimtiną žodį ar sakinį ir leido sau sukurti visą tragediją, kurią bėgant laikui dar, tikėtina, papildė įvairiomis skaudžiomis detalėmis. Rezultatas: „nuskriaustasis“ pyksta ir laukia atsiprašymo, o „skriaudikas“ nė neįtaria, kodėl ir už ką, o gal net pats galvoje kuria ir vysto nuosavus scenarijus apie tai, kaip draugas ėmė ir nei iš šio, nei iš to „užsiraukė“.
Kaip išmesti tas niekam nereikalingas istorijas iš savo galvos?
Su tokiomis istorijomis aš puikiai pažįstama. Kažkada labai aktyviai jas kurdavau ir net jomis tikėdavau. Savo vidiniuose pasakojimuose nuolatos būdavau visų aplinkinių bei įvairių aplinkybių auka, kęsdavau patyčias, įžeidimus bei, žinoma, mėgaudavausi vis augančiomis nuo jų likusiomis nuoskaudomis. Tiesiog nuo mažumės buvau šitaip išmokusi. Ech, ta saldi kančia vardan nieko…
Tiksliai įvardinti, kad įvyko mano didysis persilaužimas, negaliu, bet manau, jog mane iš tų nesibaigiančių scenarijų išgelbėjo rašymas. Dabar tvirtai žinau tai, jog:
- kuo ilgiau laikysi istoriją savo galvoje, tuo labiau ji tave išvargins;
- kai istoriją užrašai, jos galvoje nebelieka;
- kuo mažiau šlamšto galvoje, tuo ji lengvesnė ir darbingesnė.
Suprantu, kad rašymas tinka ne kiekvienam, tačiau man tai veikia žymiai geriau nei, pavyzdžiui, nesėkmingi bandymai medituoti. 15 minučių vedžioti žodžius rašikliu ant lapo juk daug paprasčiau, nei stengtis tas 15 minučių tiesiog „nieko negalvoti“.
Galvos išvalymo rašymo būdu metodika
Jums reikės rašiklio, kokio nors sąsiuvinio ir 15 minučių, per kurias jums niekas netrukdys. Verčiau nebandykite to daryti klaviatūros pagalba (nebent jau esate gerai įvaldę tokį rašymą).
Atsisėskite ir tas 15 minučių (galima ir ilgiau, jei tik tekstas liejasi), daug nemąstydami, rašykite viską, kas tik „lipa ant rašiklio“. Šitoks rašymas vadinamas laisvuoju. Čia nereikia laikytis jokių rašybos, skyrybos ar kitokių taisyklių, galima vartoti įvairius necenzūrinius žodžius, siuntinėti visus velniop. Gi vis viena niekam nerodysite, ko pripyškinote. Jeigu berašant mintis užstringa, tam, kad nesusidaryto pauzė, galite tiesiog vis kartoti ir kartoti paskutinį parašytą žodį ar frazę, kol minčių srautas vėl išsijudins.
Laisvasis rašymas padeda:
- atlaisvinti minčių dėliojimo raštu „mechanizmą“. Jei žmogus turi daug minčių, norėtų rašyti, bet niekaip nesugeba pradėti, jam rekomenduojama išbandyti laisvąjį rašymą. Iš pradžių tai gali būti tiesiog pavieniai be jokios tvarkos surašyti žodžiai, o vėliau nejučia ims dėliotis sakiniai ar net tvarkingos pastraipos. Aš savo laisvojo rašymo puslapiuose kartas nuo karto randu tokių gerų citatų ir posakių, kokių šiaip nė nesugalvočiau;
- pamatyti tai, kas šiuo metu dedasi jūsų galvoje. Kaip jau minėjau, smegenys mėgsta viską padidinti, todėl galvoje vartaliojamas „dramblys“, kai viską surašysite ant popieriaus, labai lengvai gali pavirsti „muse“. Labai tikėtina, kad problema, dėl kurios iki šiol tiek nervinotės pasirodys besanti visiškai nereikšminga ir neverta nei dėmesio, nei laiko;
- pakeisti minčių srauto kryptį. Jei berašant laisvojo rašymo puslapius pastebėjote, jog jūsų galvoje karaliauja negatyvas, pradėkite pamažu keisti jį pozityvą. Tiesiog sąmoningai įliekite į tekstą šiek tiek gražesnių, pozityvesnių žodžių ir teiginių. Dirbtinai to daryti ir savęs perlaužinėti neverta. Tegul viskas juda į priekį mažais, bet užtikrintais žingsneliais. Jei iki šiol vis keikėte kokį nors jums kenkiantį „blogietį“, bandykite kelti sau tokius klausimus, kaip „gal jis nepagalvojo, kad aš supyksiu?“, „ar jis suprato, kad man šitaip nepatinka?“, ar „kažin kodėl jis taip pasakė?“ ir pan.
Kiek laiko, kokiu paros metu ir kiek dienų šitaip rašyti?
Rekomendacijų galima rasti įvairių. Kai kas tvirtina, jog rašyti reikia reikia ryte, arba vakare, kai kas – ir ryte, ir vakare. Kai kur rasite informacijos, jog šitaip rašyti reikia 21 dieną, o kai kur – kad užtenka ir savaitės. Aš pati niekada jokių griežtų grafikų ir kitokių taisyklių nesilaikiau ir, matyt, jau nebesilaikysiu, išskyrus vieną – tą, kuri sako, kad rašyti reikia ne trumpiau, nei 15 minučių nesustojant. Galite susikurti sau griežtą rašymo režimą, jei jums taip tinka, o galite ir paeksperimentuoti ir rašyti tada, kai randate laisvo laiko arba sukyla noras išsipasakoti savo sąsiuviniui. Vis tik nuoširdžiai abejoju, kad jei po kokių 7 ar 10 dienų laisvojo rašymo jūs vis dar nematote tame nei naudos, nei malonumo – gal ir nebeverta tęsti toliau.