Iškilios asmenybės, kaip antai, Frederickas Douglassas ir Martinas Lutheris Kingas, audringais protestais ir nepalenkiamais argumentais skiepijo visuomenei savo lygių teisių ir lygumo prieš įstatymą viziją. Daugelis amerikiečių vis dar puoselėja šį klasikinį liberalų idealą, kaip ir tie, kurie žengė protesto akcijose, jausdami teisėtą pyktį dėl G. Floydo nužudymo. Tačiau Amerikos universitetuose bunda pavojingas konkuruojantis požiūris, kuris atmeta liberalią progreso sampratą. Jis visus apibūdina pagal rasę, jam visi veiksmai rasistiniai arba antirasistiniai. Jis dar nedominuoja, tačiau įgauna dinamiškumo, o iš akademinės sferos plinta į kasdienį gyvenimą. Jei jis išstums liberalias vertybes, bauginimai atvėsins atviras diskusijas ir ims skleisti susiskaidymą, kuris bus nenaudingas visiems – tiek baltaodžiams, tik juodaodžiams.
Šią ideologiją iliustruojanti prielaida teisinga – nors tai ir šokiruoja, rasinė nelygybė tebeegzistuoja. Požiūris į rasę tapo pažangesnis, kita vertus, afroamerikiečių gyvenimas nuo pažangos atsilieka. Trečdalis 2001 m. gimusių juodaodžių berniukų veikiausiai kažkiek laiko praleis už grotų, lyginant su tais metais gimusių 17 baltaodžių berniukų. 1968 m. juodaodžių namų ūkiai uždirbo tik 60 proc. to, ką uždirbo baltaodžiai gyventojai, jų turtas sudaro vos 10 proc. įprastų baltųjų šeimų turto. Ir taip yra iki šiol.
Ši ideologija turi ir vertingų įžvalgų. Rasizmą skatina neteisingi institutai ir nusistovėjusi tvarka. Kartais tai daroma atvirai – kaip elgėsi policija. Bet kur kas dažniau pasitelkiami subtilūs, plataus masto, žalingi būdai – per smulkius pažeminimus ir šališkumą.
Kyla pagunda laikyti tokias idėjas tiesiog išpūstu universiteto miestelio radikalizmu. Reikia pripažinti – jomis dar nepersiėmė jokia politinė partija. Dauguma kalbančių apie galą baltųjų privilegijoms turi omenyje teigiamus dalykus – įtraukimą į socialinį gyvenimą, teisingumą. Tačiau idėjos svarbios, o universiteto miestelio terminologijos plitimas į žinių skyrius ir posėdžių kabinetus prašosi ideologų. Jų požiūris jau daro žalos. Universitetuose jau iškraipomos tyrimų programos, o diskusijoms visuomenėje trukdo viešas gėdinimas ir persekiojimai.
Apmaudžiausia, kad šios idėjos neišspręs Amerikos rasizmo problemų. Jos nepanaikins nelygybės, nes yra pernelyg menkos, kad įneštų svarių pokyčių. Jei negali laisvai analizuoti priežasčių ir kvestionuoti ortodoksijų, nesugebėsi spręsti problemų. Jei negali kritikuoti žmonių ir nusistovėjusių tvarkų, nebijodamas būti apšauktas kvailiu, nesugebėsi sukurti veiksmingų nuostatų, o paskui jų tobulinti.
Koncentruodamasi į valdymą ir skaldymą, ši ideologija tik atveria dešiniesiems daugiau galimybių eksploatuoti rasizmą kaip įnagį. Pamatinis tikėjimas, kad galia – vertingiau už įtikinėjimą, trukdo formuoti koaliciją. Pagrindiniai sąjungininkai nežvelgia viena kryptimi, jie paprasčiausiai priversti eiti išvien. Kai kiekvienas susitikimas darbe, namuose ar prie mokymo įstaigos durų vertinamas per rasistinės galios prizmę, joks skirtingų rasių susitikimas negali būti nekaltas.
Naujoji rasių ideologija – ne tik klaidinga, pavojinga, bet ir visiškai nebūtina. Liberalizmas gali pasiūlyti teisingesnį, perspektyvesnį kelią į reformas. Jis gina individų orumą, teisinę, civilinę ir moralinę visų žmonių lygybę, kad ir kokia būtų jų odos spalva. Liberalizmas skelbia argumentų ir diskusijų būdu pasiekiamą progresą, kuriame sveikas protas ir empatija iškelia teisingas idėjas, marginalizuoja fanatizmą ir melagystę.
Liberalizmas klesti, kai gausu idėjų, tad gyvybiškai svarbus vaidmuo tenka įvairovei. Diskusijas praturtina nauji balsai ir patirtys. Esant liberalizmui, nevyksta kova tarp galių, nes tokiu atveju atsirastų rizika, kad vienas piktnaudžiaujantis režimą pakeis kitą. Liberalizmas pasitelkia faktus, diskusijų keliu išgrynintus įrodymus, padedančius silpnesniems būti išgirstiems.
Neatsiejama liberalizmo dalis – progresas, taip pat klaidų pripažinimas. O pastarųjų būta nemažai – ypač dėl rasizmo, taip pat ieškant motyvų priimti imperializmą ir vergovę. Tai viena iš priežasčių, kodėl per 250 metų, kai tai klestėjo, įvyko precedento neturinčių materialių, mokslo ir politinių pasiekimų, buvo įdiegta daugybė socialinių ir politinių teisių. To dalis – progresas, mažinant rasinę nelygybę, kaip antai, Pietų Afrikoje, kur liberalai susivienijo su profesinėmis sąjungomis ir komunistais, kad panaikintų rasinę segregaciją.
Pateikiame kelias idėjas, kokių priemonių būtų galima imtis. Sąrašo pradinis punktas – panaikinti būsto segregaciją, kuri yra vienas kertinių aspektų, kalbant apie Amerikos rasinę ekonominę nelygybę. Kertiniai komponentai – zonavimo įstatymų reforma ir parama būsto nuomos čekiais. Tai būtų labai naudinga, pagerintų valstybines paslaugas, sumažėtų smurto. Labiau integruotas aprūpinimas būstu integruotų ir mokyklas, o kadangi Amerikoje egzistuoja lokalus švietimo finansavimas, daugiau lėšų būtų skiriama juodaodžiams vaikams. Pastebėta, kad prieinamos priemonės, kaip antai, konsultacijos ir kuklios subsidijos grynaisiais pinigais, skatina daugiau jaunuolių mokytis koledžuose. Trečia priemonė – mokesčių sistema. Uždirbtų pajamų mokesčio paskolos papildo dirbančių suaugusiųjų atlyginimus. Pinigai vaiko išlaikymui naikina skurdą. Vaiko gimimo išmokos padėtų sumažinti pragyvenimo lygio atotrūkį.
Praeityje liberalai padėjo įvesti permainų, kai visuomenė susidūrė su iššūkiu esamai padėčiai, kaip antai, reformos panaikino vaikų darbą, o moterys įgijo teisę balsuoti. Jei šiuo metu Amerika pasiekė tokį tašką, ji neturėtų griebti identiteto politikos ir susidurti su netolerancija, bauginimais ir susiskaidymu. Norint įvesti rasizmą mažinančią reformą, reikia atsigręžti į liberalizmą.