Apie tai savo patirtimi dalinasi veiklių moterų mentorė Džiuginta Gruodienė. Per daugiau kaip 20 karjeros metų Džiuginta asmeniškai matė, kaip moterys jaučiasi betarpiškai siekdamos karjeros, kaip konkuruoja, kenčia, aukoja savo sveikatą ir asmeninį gyvenimą, kaip nusivilia pasiekusios aukštumų ir kaip vėl atranda gyvenimo džiaugsmą atsigręžusios į savo prigimtį. Moterys, matydamos nuolatinio bėgimo link karjeros ir mėginimo visiems įtikti beprasmybę, vis dažniau kelia prasmės klausimus.
Mažamečių motinos atsisako karjeros. McKinsey studija (JAV, Rugsėjis 2020) atskleidė, kaip jaučiasi moterys, kuomet ant jų pečių užkraunamas auklių, mokytojų ir senelių priežiūros koordinavimas. Pandemija dar labiau sustiprino šį iššūkį. Džiuginta išskiria kelis šio tyrimo momentus:
– „Daugiau nei 50 proc. karjeros siekiančių motinų auginančių vaikus iki 10 metų amžiaus, teigia dirbančios „dviguba pamaina“. Moterims po pilnos darbo dienos tenka nemažai laiko skirti namų ūkiui, vaikų reikalams ir senyvo amžiaus giminaičių priežiūrai.
– Per 2 mln. moterų JAV, auginančios mažamečius vaikus, svarsto visiškai atsisakyti karjeros arba iškeisti ją į mažiau atsakomybės reikalaujančias pareigas.
– Vadovaujančiose pozicijose dirbančios moterys atskleidžia, kad jos jaučia didesnį spaudimą pateikti savo kompetencijos įrodymą, daugiau dirbti ir visada būti pasiruošusios. Tai kelia vidinę įtampą. Remiantis tyrimu 3 iš 4 moterų, svarstančių atsisakyti karjeros, pagrindinę priežastį nurodo „perdegimą“. Dėl Covid-19 sukeltų pasikeitimų darbo ir namų aplinkoje, 1,5 karto daugiau moterų nei vyrų svarsto atsisakyti karjeros“.
Atgyvenęs požiūris į moterį siekiančią karjeros. Džiuginta Gruodienė konsultuodama klientes pastebi: „Moterys neretai pamina savo svajones ir karjeros siekius dėl didžiulės pasitikėjimo savimi stokos, savo gebėjimų nuvertinimo ir baimės dėl ateities. Paklausus kas įtakoja jų savivertės ir pasitikėjimo mažėjimą – net 70 proc. mano klienčių atsakė, kad tai labiausiai įtakoja – konkurencinė aplinka ir nuolatinis stengimasis atitikti visuomenės keliamus lūkesčius, pastangos įtikti ir pritapti, troškimas būti priimtai“.
„Akivaizdu, pandemija sustiprino ir išryškino šias problemas, tačiau ir iki tol dirbančių ir siekiančių karjeros moterų padėtis organizacijose buvo apipinta įvairiomis klišėmis ir baimėmis:
– Moterys bijodavo pasakyti, kad ji turi pasirūpinti vaiku ar šeima. Baimė atsisakyti dirbti viršvalandžius, nes būtų palaikyta nelojalia darbuotoja ir vėliau prarastų galimybę būti paaukštinta pareigose.
– Jos užspausdavo savo jausmus ir emocijas, bijojo būti palaikytos per jautriomis kilti karjeros laiptais (o užspaustos emocijos vėliau pavirsta perdegimų bei panikos priepuoliais).
– Teko susidurti su situacija, kai moteris vengė avėti aukštakulnius ir dėvėti sijonus, kad neišsiskirtų ofiso aplinkoje iš vyrų“.
60 proc. darbuotojų netoli perdegimo ribos. Moterų mentorė pažymi: „Dabar ypač svarbu kiekvienai paklausti savęs: ką aš galiu padaryti, kad mano emocinė sveikata būtų geresnė? Kas man svarbiausia šiuo metu? Tokie klausimai natūraliai kyla, paskaičius ir Žmogaus studijų centro neseniai atiliktų tyrimų duomenis kur rašoma, kad net 60 proc. darbuotojų jaučiasi netoli perdegimo ribos. Tuo tarpu, jau minėtas, McKinsey tyrimas atskleidžia, kad šis procentas didesnis būtent moterų tarpe. Tik prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą ir pačioms stiprinant savo vidinį pasaulį, galime pradėti jį keisti, o ne plaukti pasroviui. Nelaukti, kol kažką padarys kiti. Svarbu suprasti – Ką AŠ pati galiu padaryti ŠIANDIEN, kad man būtų geriau?, kad mano aplinkoje įsivyrautų harmoningi santykiai?“.
Mentorės patarimai moterims. „Skatinu pirmiausia pradėti gerbti save ir savo poreikius. Labai svarbu pačioms save stiprinti, o ne laukti ką man nurodys darbdavys ar vadovas. Neretai matau, kaip moterys tarsi laukia, kol jomis kažkas ims ir pasirūpins. Jos bijo patikėti, kad pačios yra atsakingos už save, savo sprendimus ir yra savo gyvenimo kūrėjos. Siūlau pradėti nuo paprastų, bet svarbių dalykų:
– Kasdienis savijautos pasitikrinimas turėtų tapti nauju įpročiu. Klauskite savęs – kas man dabar svarbiausia? Pačios esame atsakingos už save, taigi pradėkime nuo savęs, suprasdamos, ko man, kaip asmenybei, reikia?
– Pasidaryti nedarytinų („not to do“) darbų sąrašą ir jį peržiūrėjus nuspręsti, kuriuos darbus galima deleguoti šeimos nariams, kolegoms, galbūt automatizuoti, o kurių darbų iš vis atsisakyti. Yra darbų, kurie daromi iš įpročio, bet nekuria vertės šių dienų akistatoje. Šis sąrašas turi apimti tiek darbo, tiek namų ūkio reikalus, be to, svarbu reguliariai šį sąrašą atnaujinti.
– Praktikuoti ir išmokti prašyti pagalbos aiškiai išsakant savo poreikį. Neretai sesijose net aukštas pareigas užimančios vadovės prisipažįsta, kad vengia prašyti pagalbos, kad nebūtų palaikyta nekompetentinga ar silpna susitvarkyti su pareigomis. O ką jau kalbėti apie tai, kad ir namuose neretai moterys veža ant savo pečių visą namų ūkį.
– Fokusuotis į tai kas yra gerai ir kas jau turima ar yra pasiekta, o ne į tai, ko dar nėra. Kuomet aplinka nuolat primena apie tai, kaip buvo gerai iki pandemijos arba kuomet dedamas didelis fokusas į siekiamus tikslus – visas dėmesys nukreipiamas į tai, ko nėra ir taip formuojamas trūkumo jausmas. Tai dar labiau didina nepasitikėjimą savimi, kelia nepilnavertiškumo jausmą ir tuštumą viduje. Tai pakeisti galime keičiant fokusą. Galima atlikinėti dėkingumo – dėkoti už tai, kas nuveikta, už tai ką turiu, klausiant savęs – koks TAS pagrindinis dalykas į ką man verta šiandien susifokusuoti?
– Brėžti ribas, aiškiai nustatant darbo ir poilsio rėžimą. „Aš neturiu jokių norų išskyrus – gerai išsimiegoti“, – sako persidirbusios moterys. Tai savaime suprantama, nes baziniai poreikiai – miegas ir poilsis, nėra patenkinti. Todėl būtina į tai atkreipti dėmesį ir paskirstyti laiką proporcingai tarp šeimos ir savo pačios asmeninių poreikių. Skirti laiko pabūti su savimi, pasivaikščioti, paskaityti knygą. Tai skatins labiau nurimti ir įsiklausyti į pačią save.
– Ir žinoma, nepamiršti save apdovanoti – maži apsidovanojimai skatina dopamino išskyrimą smegenyse, o tai leidžia pajusti mažų pasiekimų teikiamą džiaugsmą. Ir nepamiršti, kad moteriška prigimtis yra siekti tikslų mėgaujantis procesu.“