Statistika rodo, kad vyrų savižudybių skaičius Lietuvoje 5 ar 6 kartus viršija moterų (pvz. 2017 metų duomenimis Lietuvoje vyrų nusižudė 595, o moterų – 153), o mūsų šalis pagal savižudybių skaičių pirmauja visoje Europos sąjungoje (2017 metais 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje teko 31,5 savižudybių, o antroje vietoje esančioje Vengrijoje – 19,5).
A. Grižas nuramino, kad tai tikrai nėra, kaip kas mėgina pajuokauti, lietuvių nacionalinis bruožas: „Tai tikrai nėra mūsų genuose ar įgimtas dalykas. Mes galime keisti situaciją. Yra daugybė šalių, kurios turėjo blogą savižudybių statistiką, ėmėsi nacionalinės strategijos tai keisti ir pakeitė, savižudybių pas juos sumažėjo. Mes lygiai taip pat galime tai padaryti“.
Šiame interviu psichologas pasakojo, kodėl svarbu garsiai kalbėti apie savižudybės temą, kaip atpažinti ir padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui, kodėl vyrams šioje temoje daug sunkiau nei moterims, kuo čia dėta vyriškumo samprata ir kaip karantino metu „neperlenkti lazdos“.
– Kodėl ėmėtės studijuoti ir gilintis į tokią sunkią ir netgi daugelio vadinamą tamsią sritį kaip savižudybės?
– Du atsakymai. Kai įstojau į universitetą, jau pirmame kurse gavau pasiūlymą ateiti savanoriauti į „Jaunimo liniją“. Ten ir susipažinau su šia tema. Toliau studijavau psichologiją ir vis labiau gilinausi į savižudybių temą. Mano magistro darbas buvo apie gėdą ir savižudybę. Klausinėjau žmones po bandymų žudytis ir jų patyrimą – gėdą. Vėliau ėjau dirbti į „Jaunimo liniją“ jau kaip darbuotojas, o ne savanoris. Po truputį pradėjau vesti šia tema ir mokymus žmonėms ir įvairiems specialistams – medikams, pareigūnams, švietimo, socialiniams darbuotojams ir kitiems psichologams.
Kitas dalykas – nuo vaikystės esu depresyvus žmogus ir esu turėjęs nemažai pamąstymų apie savižudybę. Kiek atsimenu, pirmą kartą apie tai pagalvojau būdamas 6 metų. Paskui – paauglystėje, studijų metais. Dėl ko ta tema man dar buvo svarbi ir prie jos likau – ieškojau ir sau atsakymų. Mane ji „kabino“ asmeniškai. Norėjosi padėti kitiems žmonėms savižudybės krizėje, nes tokiu būdu aš padedu ir sau. Man norėjosi išgirsti, kokius atsakymus jie turi, dėl ko jie gyvena.
– Man savižudybė skamba kaip desperacinis veiksmas, ieškant išeities iš neva beviltiškos situacijos. Kiek reikia apie tai kalbėti, o ne nutylėti?
– Tikrai reikia kalbėti. Vienas svarbiausių vaistų savižudybei įveikti yra skaidrus kalbėjimas apie tai, kad man kilo sunkumas ir aš galvoju apie savižudybę. Skaidriai paklausti žmogų, jei įtariu, kad jis galvoja apie savižudybę. Skaidriai kalbėti su savo šeimos nariais, kad „ei, mūsų dėdė ar tėtis, ar kažkas nusižudė“, kad mokykloje, darbo kolektyve ar dar kažkur tas ir tas žmogus ne tiesiog mirė, o nusižudė.
Tai yra svarbu tam, kad viena vertus taip mažiname šio dalyko stigmą, kaip tokio neleistino net kalbėti, kita vertus, kad matytume realybę, kaip yra iš tikrųjų. Kai tylime, savižudybė nuo to nedingsta, bet žmonėms dar sunkiau apie tai pasakyti, parodyti, gauti pagalbos ir ją priimti. Nes tuomet tą temą supa dar didesnė migla, gėda, visokie mitai.
Kita vertus, svarbu, kaip mes kalbame. Pagrindinis orientyras žiniasklaidai, tėvams kalbant su vaikais ir kitiems – yra du kraštutinumai, kurių reikėtų vengti. Nedemonizuoti savižudybės, kad nusižudo tik blogi, silpni žmonės, egoistai, čia nuodėmė ir keliausi iškart į pragarą. Kitas kraštutinumas – herojizavimas, kad nusižudo stiprūs žmonės, kurie buvo aukos, kad jis taip herojiškai pasielgė ir tai padarė visų labui. Tų kraštutinumų svarbu vengti, nes abu prisideda prie didėjančios savižudybių problemos.
– Statistika sako, kad vyrų savižudybių skaičius bent Lietuvoje penkis ar šešis kartus viršija moterų. Kas tai lemia?
– Vieno atsakymo nėra. Reikia pastebėti, kad tokia tendencija ir statistika yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Yra šalių, kur nusižudo daugiau moterų, bent jau oficialiai. Tose šalyse paprastai yra labiau pažeidžiamos ir varžomos moterų teisės.
Galbūt lengviausia būtų pradėti kalbėti nuo to, kodėl žmonės žudosi. Taip nutinka, kai žmonėms į krūvą „sukrenta“ keletas sunkių dalykų vienu metu: ir santykiai nesiseka, ir sveikata šlubuoja, seniai depresiją „nešiojasi“ ir nežino, kaip su ja gyventi, atėjo finansinis nestabilumas ir dvasinė krizė. Nebūtinai toks derinys, bet paprastai „sukrenta“ keletas dalykų. Kažkas tuomet būna jau paskutinis lašas, kuris ir priveda prie savižudybės veiksmo. Laikausi toje krizėje, gal kyla minčių ir „bac“ paskutinis lašas – koks konfliktas su mama, sudaužiau automobilį ar susipykau su draugu. Tuomet žmogus gali ryžtis tam veiksmui. Tai galioja tiek vyrams, tiek moterims.
Žmonės, kurie žudosi, paprastai turi tam tikrus įsitikinimus apie save ir pasaulį. Viena – kad negaliu apkrauti kitų, esu našta kitiems, o jei jaučiuosi našta, tai būsiu labiau linkęs žudytis. Kita – kad su savo sunkumais turiu susitvarkyti vienas arba viena. Jei apklaustume vyrus ir moteris, bandžiusius žudytis, dauguma turėtų panašius įsitikinimus, tai yra bendražmogiška.
Tiesiog turime tokią realybę, kad iš vyrų daug labiau reikalaujama, kad jie patys su viskuo susitvarkytų, būtų nepriklausomi ir neapkrautų kitų. Mes to daug labiau iš jų tikimės, nei iš moterų. Čia vienas veiksnys, kad vyrų savižudybių yra daugiau. Kitas dalykas – kai kurie suicidologai pastebi, kad vyrai renkasi kitokius žudymosi būdus nei moterys.
Vyrai renkasi nusišauti, pasikarti, pasipjauti, moterys – išgerti vaistus. Jos tarsi renkasi tokius būdus, kur dar galima išlikti gyvam. Ir taip jau yra statistikoje, kad vyrų gerokai daugiau nusižudo, bet moterų gerokai daugiau bando žudytis ir lieka gyvos. Kyla klausimas, kodėl vyrai renkasi grubesnius savižudybės būdus? Čia daug aiškinimų. Man vienas paaiškinimas atrodo logiškas – vyrai gali sau leisti mažiau būti bandžiusiais nusižudyti, kad jei jau ką daro, tai turi padaryti iki galo, nes jei pabando nusižudyti ir lieka gyvas, tai lieka ta gėda, kad „tu net šito nesugebi“.
– Neva silpnumo požymis?
– Abejojimo. Visi, kurie žudosi, visi abejoja – gal gyventi, gal mirti. Vyrui būti dvejojančiam ir neužtikrintam tuo, ką jis daro, kultūriškai dar sunkiau. Moterims – lengva. Moterų transliuojama žinutė, kad ji turi būti tarsi „gėlelė, vėjo nešiojama“ ir vyras ja pasirūpins. Vyrui, kuris dvejojo ir paskutinę minutę išsikvietė pagalbą, yra tarsi dar didesnė gėda. Todėl jie vadovaujasi tuo, kad turi būti stiprūs ir viską atlikti iki galo. Tokia teorija, dėl ko vyrai renkasi grubius savižudybės būdus, nes jie tarsi neturi kelio atgal.
Yra ir trečias svarbus veiksnys. Kultūriškai vyrams sunkiau kreiptis pagalbos, yra mažiau vyrams priimtinos ir prieinamos pagalbos. Vyrams daug sunkiau pripažinti, kad jie eina pas psichologą, kad kreipiasi pagalbos. Jei vedu seminarus mišrioms grupėms, tai paprastai, kai yra savęs pažinimo psichologiniai seminarai, 80–90 proc. dalyvių bus moterys, likusi dalis – vyrai. Bet jei organizuosiu seminarą vyrams, tai susirinks ta grupė, bet to dar trūksta pas mus kultūroje, kad būtų grynai vyrams orientuota pagalba, kurią jie norėtų priimti, kurioje jaustųsi kultūriškai saugiai, kad jų tas vyriškumo statusas nesusvyruotų. Dažnai jaučiasi, kad jie turi įrodyti savo vyriškumą. Jei parodysiu savo gležnumą, pažeidžiamumą, pasimetimą, jau rizikuoju prarasti vyriškumo statusą. Todėl reikia sukurti tokią pagalbos formą, kuri tarsi nekeltų abejonių dėl to ir leistų vyrui į tai eiti.
– Statistika labai gąsdinanti – pagal savižudybių skaičių pastaraisiais metais Lietuva pirmauja tarp Europos sąjungos šalių. Ar tai gali būti kažkaip susiję su nacionaliniais bruožais, kaip kažkas mėgina pajuokauti?
– Sakysiu tą patį, ką sako visi Lietuvos suicidologai – tai tikrai nėra mūsų genuose ar įgimtas dalykas. Mes galime keisti situaciją. Yra daugybė šalių, kurios turėjo blogą savižudybių statistiką, ėmėsi nacionalinės strategijos tai keisti ir pakeitė, savižudybių pas juos sumažėjo. Mes lygiai taip pat galime tai padaryti. Pastangos dedamos, nemažai metų mes tai darome.
Iki šiol savižudybių skaičius per pastaruosius 5 metus po truputį nuosekliai mažėjo. Prieš 6 metus buvo apie 1000 savižudybių. Kai pradėjo vykti mokymai specialistams, kuriami algoritmai savivaldybėse, daugiau viešai apie tai kalbama, daroma prieinamesnė psichologinė pagalba, tai savižudybių skaičius oficialioje statistikoje krito iki 800–750. Žinoma, dar daug ką reikia padaryti. Sunku pasakyti, kodėl Lietuvoje taip atsitiko, o ne Latvijoje ar Estijoje. Daug veiksnių susideda, reikia žiūrėti, kaip veikia mūsų sveikatos sistema, kokias turime kultūrines traumas kaip tauta, kuri išgyveno sovietmetį, reikia žiūrėti ir į ekonominę situaciją. Kita vertus ne tiek svarbu priežastys, bet ar mes darome tai, ką pasaulinė praktika siūlo, ką reikia daryti. Judame to link, bet dar mes nedarome tai, ką reikia geriausia.
– Kaip atpažinti ir padėti minčių apie savižudybę turinčiam žmogui?
– Visų pirma reikia pripažinti, kad tikrai yra baisu jausti, jog kitas žmogus šalia tavęs nebeturi vilties ir galvoja nusižudyti. Tai gąsdina. Mes nejučia pradedame vengti matyti tuos žmones, atsitraukiame, galvojame, kad „gal aš jam netrukdysiu“, „prie jo nelįsiu“, „paliksiu jį vieną“.
Viena vertus, galbūt aš nujaučiu, kad žmogus kankinasi ir galvoja apie savižudybę, bet gal pats jo vengiu. Sakau, kad nematau žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, bet iš tikrųjų juos atpažįstu, tik bijau juos užkalbinti. Didžioji dalis žmonių, kurie svarsto apie savižudybę, vienaip ar kitaip apie tai praneša. Retais atvejais tiesiai pasako. Dažniausiai jie tai sakys netiesiogiai: „Ai, niekas nebeturi prasmės“, „Na ir kas, viskas vis tiek bus blogai“. Tada aplinkiniai paprastai mėgina jiems patarimus dalinti: „Ne, nebus blogai, gali daryti tą ir tą“. Aplinkiniai bando įkvėpti vilties, tada jiems atsibosta, o tuomet jie sako: „Ai, nenori, nereikia“. Ir palieka vieną.
Kas svarbu? Paklausti, pasigilinti daugiau apie jo neviltį ir tiesiai paklausti apie savižudybę, tiesiai užduoti tą klausimą. Jei esu nusiteikęs padėti tam žmogui ir jaučiu, kad jis man rūpi, tai geriausias dalykas, ką galiu padaryti, rasti progą ir paklausti tą klausimą tiesiai.
Yra įvairių formuluočių, galima paklausti tiesmukai: „Klausyk, o tu galvoji apie savižudybę?“ Galima po truputį prie to prieiti: „Man tik neramu, tu kalbi apie neviltį, vis matau tave liūdną, matau, kad tu pasikeitei, žinau, kad pas tave įvyko netekčių ir kartais žmonės nusižudo, kai jiems taip būna. O tau būna minčių apie savižudybę? Atsiprašau, gal aš dabar kvailą dalyką tavęs paklausiau, bet ar būna, kad pagalvoji apie savižudybę“?
Ir jeigu žmogus pripažįsta, jam palengvėja, kai jam užduoda tą klausimą, gali to nebeslėpti ir atvirai pradėti pasakoti. Tuomet svarbu, kad mes jų klausytume. Ir net jei neturime greito sprendimo, o veikiausia jo ir neturime, labai didelė pagalba, kad mes būname šalia ir leidžiame jam išsikalbėti. Jau vien per tai gimsta viltis, kad galiu būti ne vienas su savo šiuo sunkumu, egzistenciniais apmąstymais, galiu kažkam pakalbėti. Ir net geriau, jei mes neskubėsime jiems patarti, o labiau išklausysime.
Po to nereikia nuskubėti, o pagalvoti, kur kreiptis, gal susitikti dar pakalbėti ar pasvarstyti sprendimo būdus. Žmogui svarbus poreikis pasakyti, kad jis galvoja apie savižudybę, tuomet išsikalbėti apie juodus dalykus, kurie ir jį ir mus gąsdina. Tuomet jis bus labiau pasiruošęs girdėti sprendimus, pasiūlymus, pagalbą, nes iki tol jo galva buvo per daug pilna skausmo ir sunkių jausmų, kad galėtų tai priimti.
Dar svarbu, kad tie, kuriems rūpi, patys neliktų su tuo vieni. Turiu sau tokią taisyklę – jei tik vienas žinau, kad kažkas nori nusižudyti, vadinasi per mažai žmonių žino. Gal ir išsaugodamas žmogaus konfidencialumą, anonimiškumą, pasikalbėsiu su kitu draugu, kad štai turėjau tokį pokalbį, išsigandau, man neramu, ką daryti, kaip jam padėti, kur mano atsakomybė, o kur jo paties. Visus tokius dalykus aš irgi turiu „išventiliuoti“. Jei neturiu tokių žmonių, su kuriais galiu pasikalbėti, tuomet galiu paskambinti į emocinės paramos tarnybas, ten „išventiliuoti“ kaip aš pats jaučiuosi, kad mano pažįstamas, šeimos narys, klasiokas, galvoja apie savižudybę.
– Kiek pačiam realiai teko susidurti su gyvenimą nutraukti ketinančiais vyrais? Kokie būna dažniausi tokio desperatiško žingsnio motyvai?
– Ne vienas mano klientas yra pasidalinęs, kad turėjo minčių apie savižudybę. Aplinkybių gali būti įvairių. Tai gali būti santykiuose esantis ir vienišas žmogus, pasiturintis ir sunkiau finansiškai besiverčiantis. Man toks pastebimas dalykas – vidinė izoliacija. Tarsi yra toks tikėjimas, kad esu vienišas ir vienas su savo išgyvenimais, jie per sunkūs, kad kažkam pasakyčiau, man nepavyks arba dar labiau skaudės. Dėl tokių priežasčių žmogus vis dėlto pasirenka likti vienas su skausmingais išgyvenimais ir kančia tuomet auga, nes auga ir gėda, kad esu nenormalus, blogas, kai aš vienas matau tą savo problemą, ji didelė, gėdinga, neaprėpiama. Ir kuo labiau sugebu „išvilkti“ tai į dienos šviesą saugioje aplinkoje ir patyrinėti, tuo ta problema lengviau suvaldoma.
Nėra lengva imti ir kažkam atsiverti. Paieška patikimų žmonių, kuriems galiu atsiverti yra darbas, investicija į save ir savo gerovę. Turime draugų, apie kuriuos galime pasakyti „čia mano žmonės“, o yra draugų, kur „jei labai stengsiuosi, tada čia pritapsiu“. Yra žmonių, kuriems jaučiame „priklausymą“, o yra, kuriems įtinkame, prie kurių pritampame. Prie pastarųjų jausiuosi nesaugiai, man reikia labiau vietos, kur galėčiau „priklausyti“, būti toks, koks esu, ir, po truputį atsiverdamas, kaip svogūnas, po vieną sluoksnį nusilupdamas, patiriu, kad mane priima nusiėmus ir vieną ir antrą ir trečią sluoksnius. Tai lėtas procesas. Rekomenduojama psichoterapija, reikia ieškoti psichologo, kuriuo pasitikiu ir tą svogūną lupti. Taip pat – ieškoti draugų rato arba vyrų grupių, kurios labai vertingos savęs pažinimui, augimui, kad neliktum vienas su savo išgyvenimais. Ypač vyrams trūksta vyrų draugų, su kuriais jie galėtų saugiai tyrinėti savo emocinį pasaulį ir kalbėti apie sunkumus.
Aš iš prigimties greitai susigraudinu, jei kalbu apie man svarbius dalykus. Jei pradėčiau kompanijoje graudintis, tai jie pasijuoktų ar nejaukiai pasijaustų, nustotų mane kviesti į susitikimus. To nedarau ten, bet turiu kitą draugų ratą, kur pasidaliname, kaip klostosi santykiai, ko bijome, kas gėda, kur jaučiamės bejėgiškai, apatiški, liūdime, dvejojame. Apie tuos sunkius jausmus.
– Kokie vyriškumo stereotipai labiausiai žeidžia šiuolaikinius vyrus?
– Įdomu, kad esame dar kita karta vyrų, kurie ne tik jaučia, kad tai yra tradicinis vyriškumo standartas, kurį bandau atitikti, bet yra kultūra, kuri jau priešinasi tam ir eina į kitą kraštutinumą. Bendras mano pastebėjimas – daugeliui vyrui vyriškumas yra svarbus klausimas ir jautri vieta. Mūsų savivertė didele dalimi priklauso nuo to, ar mes save laikome vyriškais, ir ar aplinka mus laiko vyriškais.
Aišku, daugeliui vyrų vyriškumas reiškia būti stipriam, pasitikinčiam savimi, tvirtam. Visa tai – apie stuburą: galiu atstovėti savo, pasiekti, uždominuoti, nukonkuruoti. Kita dalis vyrų kaip tik priešinasi tam, jie taip nudegę nuo vyriškumo, kad kaip tik nori būti bet kuo, tik ne tuo. Jie nenori būti „mačo“, bando būti „geriečiais“, tokie su „nice guy“ sindromu, paslaugūs, jautrūs. Visa tai – apie širdį, o ne apie stuburą.
Tvirtas, pasitikintis savo jėgomis, seksualiai pajėgus (neduok Dieve erekcija nesuveikia kada nors gulint lovoje), finansiškai kompetetingas ir pajėgus, stiprus, raumeningas. Tai tradicinio vyriškumo standartai.
– Kas nutinka, kai vyrai suvokia, kad tokie nėra, o galbūt ir nebus? Kas dedasi jų galvose?
– Labai įvairiai. Vienas scenarijus – bando tai kompensuoti. Pavyzdžiui, viduje jaučia, kad yra jautresnis, nei turėtų būti, bet tą jautrumą „užgeria“. Kai tik priartėja prie to jautrumo, tuomet pereina į agresiją, tarsi kompensuoja per agresiją, neleidžia sau būti jautriam. Jis tarsi turi skydą atstumiančio ir spygliuoto vyro. Kas tuomet nutinka? Jis lieka izoliacijoje, neparodo savęs ir neužmezga tikro ryšio su žmonėmis, nes laiko juos per atstumą. Kad sumažintų tą atstumą, turi nusiimti skydą, bet tuomet jau bus pažeidžiamas, turės prisileisti.
Kiti žmonės atsitraukia, nešioja kažkokią gėdą apie savo vyriškumą. Prisimenu pavyzdį, kai vyras nerimavo, kad jam su moterimi iš pirmo karto neveikė erekcija. Susitinka su nauja partnere, jaudinasi ir nėra erekcijos. Jei kalbėtųsi su vyrais, išsiaiškintų, kad daugeliui vyrų yra ši problema, ir kad esant naujiems santykiams ir stresui erekcija neveikia. Kai vieni žiūrime pornografiją, atrodo, viskas gaunasi, o su nauju žmogumi – jaudinuosi, ką pagalvos, staiga „bac“ ir neveikia. Jis galvoja, kad gal vienas toks, tuomet – nevyriškas, užsidaro vienas su tuo ir vengia intymių santykių, kad išsaugotų savo vyriškumą. Nes jaučia, kad jei priartės prie santykio, atsiskleis, kad nevyriškas, moterys pamatys tai – atstums, nusivils. Tai gali pereiti į santykio vengimą.
– Tikrai daug gilinatės į vyriškumo temą, ar jau radote sau atsakymą, kas yra vyriškumas?
– Radau sau tokį atsakymą, kuris man padeda. Vis dar turiu sunkumų su vyriškumu. Pavyzdžiui, kai sueiname su partnere, man vis dar būna tokių buitinių situacijų, kai viduje nerimastingas balsas sako: „Dabar turi įrodyti savo vyriškumą, turi sutvarkyti situaciją, ryžtingai priimti sprendimą, neparodyti, kad esi kažkoks...“. Būna, kad pasiduodu tam. Man kyla dilema, ar būti nuoširdžiu, ar bandyti būti „vyrišku“, kad ir ką tai reiškia tą akimirką man. Galiausiai atsakau sau, kad autentiškumas yra vertybė. Tai daug svarbiau nei vyriškumas.
Mano asmeniniame gyvenime taip būna, kad kai pradeda „parintis“ dėl savo vyriškumo, tai dirba mano protas. Jis mąsto, ar atitinku kažkokį konceptą, idėją, kurią net gal aš susigalvojau ir iškėliau aukštą lūkestį, iškreipiau visuomenės žinutę. Man svarbiau būti autentišku, neapsimetinėti prie kitų žmonių. Vyriškumas tampa spąstais, kai pradedame apsimetinėti vyrais, išduodami savo autentiškumą. Daug labiau reikia investuoti į mokymąsi būti autentišku ir tikru vienas prieš kitą, o ne bandyti atitikti kažkokį idealą. Vyriškumas per tai ir atsiskleidžia – kai išdrįstu būti pažeidžiamas, parodyti savo jausmą ir tvirtai stovėti. Gal man „nefainai“, gal esu pasimetęs, dvejoju, šiandien esu silpnas ir nieko nenoriu? Tame yra drąsa, noras suprasti savo vidų, būti sąžiningu, ieškoti tiesos.
– Karantino laikas itin sudėtingas tiems, kurie per jį tarsi per padidinamąjį stiklą priversti pažvelgti į savo vidų. Ką jiems patartumėte? Kaip su tuo būti ir neieškoti pabėgimo kelių?
– Yra keletas atsakymų. Viena vertus, jei turite galimybę ir galite sau leisti daugiau gilintis į save, susitikti su savo „vidiniu vaiku“ – darykite tai. Tai labai vertingas dalykas. Tai nėra lengva ar malonu, bet tai yra ilgalaikė investicija į save, kad turėčiau turtingesnį patyrimą gyvenime, mažiau bijočiau savęs ir savo vidaus, suprasčiau, būčiau sąmoningesnis.
Kita vertus, karantinas – neįprasta situacija. Atrodo, visi labai efektyviai išnaudoja šį laiką – namie daro jogas, tvarkosi namus, dažosi sienas, muzikuoja su šeimomis. Pradedame socialiniuose tinkluose lyginti save su kitais. Aišku, gilinkimės į save, bet kita vertus siūlau turėti leidimą nebūtinai 100 proc. efektyviai išnaudoti karantiną. Neprivalai išspausti visko. Neįprastas kontekstas, aišku, kad esame šoke, dezorganizuoti, neįprasta, gal norisi ir pailsėti. Galima sau atleisti ir tą neefektyvumą.
Kalbant plačiau, yra ir ekonominiai dalykai, daugelis nerimauja, kas mūsų laukia ateityje. Tai rimtas reikalas. Lietuvos suicidologai skambina pavojaus varpais, nes tikėtina, kad laukia daugiau savižudybių. Taip buvo 2008 metų krizės metu. Net ne tikėtina, o panašu, kad taip bus ir dabar. Todėl turime investuoti į priemones, kad tai sumažintume. Jei žiūrėsime į ilgametę statistiką, būtent vyrų savižudybių skaičius labiausiai kinta atsižvelgiant į istorinius ir ekonominius įvykius.
Sovietmečiu uždraudė alkoholį – sumažėjo vyrų savižudybių skaičius, Nepriklausomybė ir visa ekonominė suirutė – kilo, įstojome į Europos sąjungą – sumažėjo, ekonominė krizė – vėl pakilo. Būtent vyrų savižudybių galime tikėtis daug daugiau.
Lieka tos pačios taisyklės – nelikime vieni, ieškokime santykių, žmonių, su kuriais galime atsiverti, ieškokime būdų, kaip tai padaryti, mažais žingsniais, kurie mums įgyvendinami. Gal galiu filmą apie tai pažiūrėti, paskaityti knygą, paskambinti į „Jaunimo liniją“, kur manęs nepažįsta ir nemato, o gal pas pažįstamą psichologą nueiti, draugui pasipasakoti. Linkiu investuoti į santykius, juos kurti, kad kai bus sunku, galėčiau į tuos santykius atsiremti.