Nuo depresijos pasveikęs vyras: liepti sergančiam žmogui džiaugtis gyvenimu, tas pats, kas neįgaliajam pasakyti: stokis ir eik!

Depresija Jonas susirgo būdamas vos 15-os metų. Ligą įveikti jam pavyko tik tada, kai buvo 21-erių. Negana to, buvo ir kitų ligų – tai netipinė anoreksija, nors su ja susidoroti pavyko kur kas lengviau nei su depresija. Dabar Jonas yra sėkmingas verslininkas, laimingas vyras ir tėtis. Nors jis ir bijojo, kad depresija gali atsinaujinti, taip neįvyko. Dabar Jonui yra 33 metai, ir jis sutiko papasakoti, kaip jam pavyko įveikti ligą.

– Jonai, nuo ko pradėsime pokalbį?

– Pirmiausia norėčiau pakomentuoti praeitą jūsų straipsnį – „Depresija sergančios moters išpažintis: susiimti paskatino tik siaubo apimtas sūnus ir tai, kad neatsiminiau, ką padariau“. Šio straipsnio herojė Dovydė sakė, kad depresija sergantis žmogus privalo tiesiog jėga save iškelti iš lovos ir eiti, gyventi, „jei ne dėl savęs, tai dėl kitų“. Mano manymu, tai visiška netiesa. Čia kaip neįgaliam asmeniui pasakyti: stokis iš vežimėlio ir eik, „jei ne dėl savęs, tai dėl kitų“. Betgi žmogus negali to padaryti. Tiesiog negali, ir nepadės jokie paskatinimai, pagraudenimai ar paliepimai. Lygiai taip pat ir depresija sergantis žmogus negali gyventi normaliai, ir kartais tikrai negali pakilti iš lovos. Be pagalbos jis nepakils.

– Kokios pagalbos jūs sulaukėte, kad visgi pakilote iš lovos?

– Iš tiesų, vienu metu galėjau tik gulėti ir žiūrėti į lubas. Nors kitus sergančiuosius depresija kankina nemiga, tačiau aš miegodavau neįprastai daug, o ir pabudęs negalėdavau keltis. Tuomet tėvai mane paguldė į psichiatrijos skyrių. Labai pykau už tai ant jų, nes man priminė tą situaciją, kai po suicidinio bandymo buvau patekęs į vaikų psichiatrijos skyrių. Bet paskui apsipratau, nes suaugusiųjų skyrius nebuvo panašus į „durnyną“, nebuvo toks, kaip minėtasis vaikų skyrius. Šiame, suaugusiųjų, skyriuje gydėsi žmonės, sergantys tik depresija. Skyriuje šviesu, visur gėlės, paveikslai, piešiniai. Palata buvo panaši į viešbučio kambarį. Skyrius gerokai skyrėsi nuo to, kur buvau patekęs dar būdamas šešiolikmetis. Čia ne taip griežtai viskas, mes galėdavome netgi į miestą išeiti, ir tai man buvo didžiulis stimulas negulėti lovoje. Gyvenome pagal įtemptą grafiką, negalima buvo pernelyg ilgai miegoti. Pats neatsikeltum, bet ateina ir pakelia, varo į dušą, tada marš į užsiėmimus. Skyriuje pragulėjau beveik tris mėnesius, bet išėjęs jaučiausi daug geriau, nors ir nebuvau visiškai pasveikęs.

– Minėjote suicidinį bandymą. Jonai, kodėl?

– Nežinau, kas man tada užėjo, iškart to bandymo pasigailėjau. Tiesiog man atrodė, kad visas mano neilgas gyvenimas jau praeity, jau nieko gero nebematysiu, vien tik atstūmimą, patyčias. Buvau labai nepatenkintas savimi, netgi susirgau netipine anoreksija. Netipinė anoreksija – kai žmogus beveik badauja, bet jo svoris nėra pasiekęs kritinės ribos. Todėl ligą sunku pastebėti. Juolab kad visada buvau storuliukas, tad stipriai nukritęs svoris buvo laikomas pažanga, tėvai tik džiaugėsi, kad „sukūdau“. Tą netipinę anoreksiją man diagnozavo jau po to, kai patekau į minėtą vaikų skyrių. Taigi jaučiausi nevykęs, iš manęs bendraamžiai nevengdavo pasišaipyti, nedrįsdavau pakabinti patinkančios panelės, nes bijojau, kad atstums. Bet, ko gero, mane tokiam neapgalvotam žingsniui pastūmėjo žinia apie vieną mano draugą, kuris savo noru išėjo iš gyvenimo. Daugiau niekada to nebandyčiau, kaip matote, gyvenimas nestovi vietoje, viskas dabar puiku, štai net pandemija nesustabdė mano verslo, nes išmokau pakovoti už save, lengvai nepasiduoti.

Man atrodė, kad visas mano neilgas gyvenimas jau praeity, jau nieko gero nebematysiu, vien tik atstūmimą, patyčias.

– Gal grįžkim į pačią pradžią? Kada ir dėl ko susirgote depresija?

– Kai man buvo 15–16 metų, ėmiau jaustis nevykėliu. Išgyvenau dėl antsvorio, kentėjau dėl patyčių, o dar nelaiminga meilė... Jaučiausi nevyriškas, neryžtingas, nešaunus. Pradėjau badauti, tapau užsidaręs, lindėdavau prie kompiuterio. Pastebėjau, kad praradau valią, man tapo sunku imtis bet kokios veiklos, atsilikau moksluose. Gėda sakyti, bet vidurinę baigiau būdamas 21 metų. Nežinau, kas atsitiko ir kodėl, bet prislėgė nenusakomas liūdesys, menkavertiškumas, viskas erzino – netgi šviesa ar garsai. Savęs ėmiau nemylėti ir, kaip jau sakiau, nuolat tysodavau lovoje. Tėvai man samdė korepetitorius, kad bent jau namie mokyčiausi, bet, žinote, kaip būdavo? Ateina mokytoja į namus, o aš negaliu atsikelti, mama mane kelia, bet galiausiai atsiprašo mokytojos ir sutaria kitą laiką. Nežinau, galbūt kažkoks cheminių medžiagų disbalansas smegenyse įvyko. Labai baisi savijauta. Ir dar tas bandymas...

– Po kurio ir atsidūrėte vaikų psichiatrijos skyriuje?

– Taip, po bet kokio bandymo tavęs taip jau nepaliks, būtinai atsidursi tokio tipo ligoninėje ar skyriuje. Todėl iš patirties galiu pasakyti visiems – net nebandykite. Man tame vaikų skyriuje šiek tiek gal padėjo, nes grįžęs vėl ėmiau lankyti mokyklą. Stengiausi bent jau atrodyti sveikstantis, kad kuo greičiau išleistų, nes tas skyrius man nepatiko. Durys užrakintos, langai užrakinti. Retai vėdinamos patalpos. Bet svarbiausia buvo tai, kad tave slaugytojos stebėdavo ištisą parą. Net eidamas į dušą negalėdavau užsirakinti, netgi paprastos sklendės nebūdavo. Tai mane labai erzindavo. To dušo net bijodavau ir stengdavausi išvengti. Žinau, kad toks nuolatinis stebėjimas yra būtinas dėl pakartotinio suicido grėsmės, bet seselės galėdavo įsirauti į dušą... Taigi, jei nenorite ten pakliūti, nemėginkite daryti nesąmonių. Aišku, juokauju. Žinoma, kad nėra malonu gulėti ligoninėje, bet jeigu reikia, tai reikia. Jeigu nori pasveikti, turi gydytis, kitaip nebus. Liga savaime nepraeis.

– Sakote, kad jums vis dėlto, kaip ten bebūtų, gulėjimas skyriuje šiek tiek padėjo?

– Faktas, kad padėjo, nes sugebėjau vėl eiti į mokyklą. Pagerėjimas truko kurį laiką, bet paskui vėl atkritau. Manau, kaltas pats buvau, nes negėriau paskirtų vaistų. Tėvus sugebėdavau apmulkinti. Patarčiau, jeigu jau sykį paskirtas gydymas, sąžiningai laikytis gydytojo nurodymų.

– Pasveikote būdamas 21-erių? Kas padėjo jums pasveikti?

– Pirmiausia, tai suvokimas, kad aš iš tiesų sergu; ligos pripažinimas yra sveikimo pradžia. Tada, kai pripažinau savo ligą, ėmiau uoliai lankytis pas gydytoją, reguliariai gėriau paskirtus vaistus, lankiausi pas psichologą. Norėjau pasveikti, nes prisiminiau, kaip gerai jausdavausi dar iki tol, kol susirgau. Be galo norėjau būti toks, kaip visi jauni žmonės. Norėjau mokytis, su bendraamžiais eiti sportuoti, eiti į vakarėlius, keliauti, įsimylėti, žodžiu, norėjau gyventi. Tas noras ir buvo pirmasis požymis, kad sveikstu.

– Taigi pagrindinis patarimas, kaip pasveikti nuo depresijos, yra ligos pripažinimas ir sąžiningas gydytojo nurodymų laikymasis?

– Būtent. Jeigu serga kūnas, ką nors skauda, tu juk eini pas gydytoją. Lygiai tas pats ir su psichika. Jeigu skauda sielą, jeigu pats nebegali susidoroti su tuo skausmu, kreipiesi pagalbos. Tik gydytojas nustatys, ar tau iš tiesų yra depresija, ir paskirs gydymą: gali paskirti tam tikrą režimą, vaistus ar psichoterapiją. Man iš pradžių buvo nustatę šizotipinį sutrikimą. Tada žmogus yra stebimas, tiriamas, kokia jam yra liga. Ir tada diagnozuoja arba depresiją, arba šizofreniją. Šias ligas nesunku sumaišyti. Reikalingas stebėjimas. Be to, negydant depresijos, gali išsivystyti šizofrenija. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pastebėti ligą, pripažinti ją ir gydyti. Tėvai turėtų būti itin dėmesingi savo vaikams. Jei pastebėjote, kad vaikas užsidarė, paniuro, ėmė kristi (arba priešingai – augti) jo svoris, jeigu vaikas ėmė mažiau (arba priešingai – nenormaliai daug) miegoti, jeigu jis, regis, be priežasties verkia, jei nuolat neturi nuotaikos, jei ėmė praleidinėti pamokas, nepraleiskite to pro akis, „nenurašykite“ paauglystei, nelaimingai meilei ar dar kam nors, pavyzdžiui, gyvenamosios vietos pasikeitimui, tėvų skyryboms ir pan. Tai gali būti ir depresijos pradžia.

Depresiją gali rodyti ir pernelyg nutrūktgalviškas vaikų elgesys: jiems tampa viskas dzin, jie gali rizikuoti, užsiimti visokiais pavojingais žaidimais, gali imti rūkyti, vartoti alkoholį ar netgi pabandyti narkotikų. Vaikai gali imti bėgti iš namų ar grasinti tai padaryti. Itin aiškus požymis yra vaiko nepaaiškinamas irzlumas, verksmas, šauksmas, skundai, neradimas sau vietos, nuobodžiavimas, nuolatinis pyktis, priešiškumas ir irzlumas. Kartais vaikai gali imti kalbėti apie tai, kad bijo mirti, kad bijo, jog mirs kas nors iš artimųjų. Taigi domėkitės savo vaikų būkle.

– O kaip suaugęs žmogus pats turėtų suprasti, kad jam gali būti depresija?

– Sunku iš pradžių suprasti, kas tau yra. Juo labiau kad yra ne tik sunki ir vidutinė depresijos formos, bet yra ir lengva depresija, kuri taip pat liga, ir ją reikia gydyti. Žmogus turėtų atkreipti dėmesį į šiuos požymius: sumažėja domėjimasis gyvenimu ir sugebėjimas džiaugtis darbu, sportu, draugais; jaučiamas nuolatinis liūdesys ir nerimas, slegia bloga nuotaika; sunku prisiversti atlikti net menkiausius darbus; nuolatos jaučiamas nuovargis, jėgų išsekimas; tampama irzliu, išsiblaškiusiu; atsiranda mąstymo, susikaupimo, atminties ar apsisprendimo problemų; atsiranda miego sutrikimų: nemiga ar mieguistumas; keičiasi apetitas, didėja ar mažėja svoris; sumažėja seksualinis potraukis ar pasitenkinimas; prarandamas pasitikėjimas savimi, imama vengti žmonių; kyla nepagrįstas kaltės jausmas; jaučiamasi blogiau tam tikru paros metu (dažniausiai rytais); kamuoja mintys apie mirtį ir savižudybę, gyvenimo beprasmiškumą.

– Kaip minėjote, jūs pats pasveikote tik suaugęs. Ką patartumėte tiems žmonėms, kuriems jau nustatyta depresija, kurie laikosi gydytojo nurodymų? Ką galėtumėte iš savo patirties patarti?

– Labai svarbus dienos režimas, jei geriate vaistus ar lankote psichoterapiją, tai pajėgsite jo laikytis. Būtina pakankamai išsimiegoti, būtinas fizinis aktyvumas (niekas taip gerai nepravalo smegenų, kaip kasdienis bėgiojimas, juk judėjimas, ypač gryname ore, veikia biologiškai veiklių medžiagų pusiausvyrą smegenyse), būtina subalansuota mityba. Patarčiau kuo daugiau gauti saulės šviesos. Šviesa teigiamai veikia nuotaiką, gaminasi vadinamieji laimės hormonai. Palaikykite gerus santykius su artimaisiais, ypač su antrąja puse. Kuo daugiau mylėkitės, tai irgi žmogų daro kur kas laimingesnį. Venkite stresinių situacijų. Kol dar nepasveikote ir turite nedarbingumą, nesiveržkite į darbą, ypač jeigu jame gausu stresinių situacijų. Nebent darbas sutampa su hobiu, bet ir tai nepersitempkite.

Taip pat galite pastebėti, kad tam tikru metų laiku jums pablogėja. Dažniausiai tai būna apie rudens ir apie pavasario lygiadienius; kai kas itin blogai ima jaustis, kai ateina vasaros karščiai. Taip būna ne tik sveikstant, bet ir pasveikus nuo depresijos. Blogos nuotaikos tam tikrais metų laikais gali kamuoti net ir sveikus žmones. Tiesiog, jei žinote, kad jus veikia sezoniškumas, save palepinkite tuo metu. Pavyzdžiui, jei nepakeliate rudens niūrumo, nueikite į soliariumą. Tai šviesos terapija. Atitraukite namuose užuolaidas, kad būtų kuo daugiau natūralios šviesos, naudokite ryškias spalvas dažydami namų sienas, valgykite „saulėtą“ maistą – apelsinus, mandarinus, greipfruktus, arbūzus. Pasvajokite, pamedituokite, pagalvokite apie ką nors gera. Ir patikėkite manimi: viskas bus gerai.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].