Tai yra ištrauka iš Philippo Dettmerio knygos „Imunitetas. Paslaptinga sistema, sauganti mūsų gyvybę“, kurią iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Taigi jūsų protėviams buvo naudinga stipriai reaguoti į numanomą pavojų, nes veikiant ryžtingai didesnė tikimybė išgyventi – o jei suklydote ir pavojaus nėra, nieko neprarandate. Bet jeigu į galimą pavojų klaidingai sureaguotumėte per lėtai, tai paaiškėjus, kad padėtis iš tikrųjų pavojinga, jus tikriausiai suėstų kas nors didesnis. Todėl tiems, kurie gebėjo greitai reaguoti į galimą pavojaus šaltinį, stresorių – tikrą ar išgalvotą, – geriau sekėsi išlikti ir pratęsti giminę nei tiems, kurie to nesugebėjo.
Laikui bėgant ir vykstant nuolatinei atrankai, mūsų protėviai puikiai išmoko greitai atpažinti stresą sukeliančius veiksnius ir staigiai, dažnai instinktyviai į juos reaguoti. Pavyzdžiui, žinduoliai įgijo liaukas, greitai išskiriančias streso hormonus, kurie spartina deguonies ir gliukozės tiekimą į širdį bei skeleto raumenis, todėl organizmas gali akimirksniu su didžiule jėga reaguoti į grėsmę. Tokios elgsenos adaptacijos, kaip atsakas „kovok arba bėk“, sutaupė dar daugiau lemiamo laiko ir padėjo išgyventi laukinėje gamtoje. Mat jeigu jums pasirodo, kad akies krašteliu pamatėte liūtą, geresnė išgyvenimo strategija būtų bėgti arba mesti į jį ietį, o ne minutę nuodugniai svarstyti, ar ten tikrai liūtas, o gal tik į liūtą panašus krūmas.