Nuotykiai po bandymo tapti kiborgu Druskininkų sanatorijoje: per sotus švediškas stalas ir keistai skambančios mankštos

Autorius, įsitikinęs medicinos progresu, statistiškai apytiksliai skaičiuoja, kad šitą tekstą skaitantys žmonės gyvens apie 120 metų. Kad jums būtų lengviau įsivaizduoti kaip bus – atrodysime kaip raukšlėti, bet guvūs ir dar judantys britų karališkosios šeimos atstovai. Aš, pavyzdžiui, paskutinius savo gyvenimo metus apie šimtąjį gimtadienį norėčiau pragyventi kaip amžiną atilsį princas Philipas. Būti raukšlėtam kaip faraono mumijai iš Britų muziejaus ir stypsoti per ceremonijas it mietą prarijus, tačiau liežuviu laidyti aštrius britiškus juokelius. Todėl aktyviai domiuosi šiuolaikinės medicinos siūlomomis galimybėmis ir, kad atitikčiau XXI amžiaus įvaizdžio standartus vėlyvajame gyvenimo etape, kemšu ir kimšiu įvairius mechaninius dalykėlius į savo kūną. Na, kad padoriai atrodyti ir nešiurpinti aplinkinių, kai tau virš 100…

Dirbtinio kelio sąnario įdėjimas buvo trečias svetimkūnis mano kūne. Su nuosavu sudilusiu sąnariu šlubavau kaip klipatėlė. Šuo priekaištingai žvelgdavo į mane. Kada abu kartu linksmai palakstysime pievomis, šeimininke?! Dabar – kai rašau šį tekstą – dešimt dienų po operacijos, tai yra po mechaninio pusės sąnario įdėjimo, jau jaučiu, kad eisiu tvirčiau. Dar skauda, dar reikia slinkti pasieniais lėtai, bet aš eisiu vienodai tvirtai remdamasis į žemę abiejomis kojomis.

Pirmi du sintetiniai organai buvo nauji akių lęšiukai. Pataisė man regėjimą. Pasaulis prasivėrė naujomis varsomis ir vasarą Nidos pliaže įsitikinau, kad kūrinija (bent jau moteriškoji tos kūrinijos pusė) yra dieviško grožio. Anksčiau, be lęšiukų, apie tai galėjau spėti tik iš nuogirdų ar išplaukusio vaizdo. Greičiau nujausti iš bendro išsilavinimo. Dabar kiborgo akimis tvirtai žinau.