Šiandieninė visuomenė, nukreipta į pastangos panaikinimą, įtampų sušvelninimą, į didesnį patogumą, iš tiesų yra streso, įtampos, dopingo visuomenė, kurioje pasitenkinimo balansas nurodo vis didesnį deficitą, kurioje individuali ir kolektyvinė pusiausvyra vis labiau sukompromituojama tokiu pat mastu, kokiu vis labiau realizuojamos techninės jos sąlygos.
Kaip teigiama Jean Baudrillard knygoje „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“, vartojimo herojai pavargo. Užuot sulyginęs galimybes ir apmalšinęs socialines varžybas, vartojimo procesas konkurenciją visomis jos formomis verčia vis stipresne ir aštresne. Tik vartodami mes pagaliau įžengiame į visuomenę, kuri pasižymi išplitusia totalia konkurencija, veikiančia visuose lygmenyse: ekonomikos, žinojimo, geismo, kūno, ženklų ir impulsų. Visi šie dalykai nuo šiol yra gaminami kaip mainomoji vertė begaliniame diferenciacijos procese.
Taip pat galima sutikti ir su Chombartu de Lauwe‘u, kad užuot suderinusi, kaip kad pati tvirtina, „siekius, poreikius ir pasitenkinimus“, visuomenė kuria vis didesnius skirtumus ir tarp individų, ir tarp socialinių grupių, kurios yra prislėgtos konkurencijos ir socialinio kilimo būtinybės ir poreikio maksimizuoti savo mėgavimąsi. Patirdamas tiek prieštaringų apribojimų, individas išsibarsto. Socialinės nelygybės atotrūkis prisideda prie vidinio atotrūkio tarp poreikių ir siekių ir šitaip padaro šią visuomenę vis labiau susipriešinusią, dezintegruotą, kenčiančią nuo „negalios“.
Nuovargis nėra pasyvumas. Jis yra vienintelė aktyvumo forma, kuri tam tikromis sąlygomis gali būti priešinama visuotinio pasyvumo, susijusios su šiuolaikiniais socialiniais santykiais, apribojimui. Pavargęs mokinys – tai tas, kuris pasyviai klausosi mokytojo pamokos. Pavargęs darbuotojas ar biurokratas – tai žmonės, iš kurių darbe atėmė bet kokią atsakomybę. Prie to prisideda ir fizinė bei psichinė darbo monotonija: raumenų, kraujagyslių, fiziologinė primestų pozicijų (ir sėdimų, ir stovimų), stereotipinių gestų, chroniško ne viso kūno užimtumo būsena. Patologinis nuovargis nėra pagydomas sportu ir raumenų pratybomis, nes nuovargis – tai paslėptas pasipriešinimas, atsisukantis prieš save patį ir įaugantis kūne, nes tam tikromis sąlygomis tai yra vienintelis dalykas, kuriuo gali užsiimti nusavintas individas.
Nuovargis ir visi kiti sutrikimai, tokie kaip nemiga, niežulys, įvairios egzemos, seksualiniai sutrikimai, antsvoris, kvėpavimo, virškinimo, širdies ir kraujagyslių sutrikimai dažnai tampa žmonių prieglobsčiu, nes tik šią dalį jie tuo metu gali kontroliuoti ir valdyti.
Tikrasis pasyvumas slypi džiaugsmingoje atitiktyje sistemai – juo pasižymi dinamiškas klerkas gyvomis akimis ir plačiais pečiais, tobulai prisitaikęs prie savo nuolatinio veiklumo. Nuovargis yra aktyvumas, maištas, pats savęs nesuvokęs. Taip paaiškėja, kad jo funkcija yra sulėtinti tempą ir tai yra vienintelė išeitis, kad būtų išvengta totalaus ir tikro palūžimo. Ir būtent todėl, kad jis yra aktyvus, jis gali staiga virsti atviru maištu. Tai kas laikoma nejudrumu, nusivylimu, pasyvumu, iš tiesų yra aktyvių ir nedelsiant prieinamų jėgų potencialas.