Papasakok kaip pradėjai rūkyti, gerti ir vartoti žolę. Ar tai buvo draugų įtaka, kurie paskatino pamėginti, ar pačiam buvo smalsu sužinoti kaip viskas veikia?
Viskas, manau, prasidėjo nuo pirmos cigaretės tuo metu, kai man buvo 16 metų. Pirmą cigaretę pasiūlė pabandyti draugai ir man pačiam buvo įdomu išbandyti naują potyrį, sužinoti, kas tai per jausmas, skonis, kaip viskas veikia. Pirmas įspūdis buvo bjaurus – baisiai smirdėjo dūmai, visai neskanu, griaužė akis ir pykino, nes labai apsvaigo galva. Po šio bandymo praėjo šiek tiek laiko ir užsirūkiau su draugais antra, po to trečią ir po to jau pripratau bei pradėjau pirkti cigaretes parduotuvėje.
Su alkoholiu susipažinau irgi panašiu laiku – 16 metų. Savaitgaliais su draugais gerdavome alų ir tuo metu būdavo linksma, alus suteikdavo drąsos ir kaip sakoma buvo „jūra iki kelių“, o apie pasekmes negalvojau. Po šių patirčių atėjo žolės metas. Man buvo labai įdomu pabandyti ir sužinoti kaip ji veikia, nes girdėjau iš draugų pasakojimus, kad būna labai linksma ir negali nustoti juoktis.
Koks jausmas/būsena būdavo parūkius žolės?
Jaunystėje buvau melomanas. Klausydavau ne populiariąją, o užsienio pop muziką. Prisimenu parūkius žolės ji stipriai veikdavo, atpalaiduodavo, nieko aplinkui nebejusdavau. Pasikeisdavo laiko suvokimas ir erdvė.
Gulėjote psichiatrijos ligoninėje. Kaip ten pakliuvote? Ar tuo laikotarpiu buvo sunku išbūti be žolės?
Prieš baigiant vidurinę mokyklą man dar teko nemažai parūkyti žolės, o alkoholis jau buvo antraeilis narkotikas. Kai įstojau į universitetą susiėmiau ir nerūkiau, bet kai prasidėjo plotai ir baliai, vėl pradėjau. Nesusidorojau su mokslais, atitolau nuo draugų tada ir „pavažiavo stogas“. Tuo metu supratau, kad reikia kažką daryti, nes nebegalėjau daugiau studijuoti ir tėvų padedamas atsiguliau į psichiatrijos ligoninę.
Labai keista, bet apie žolę ten gulėdamas visai negalvojau turbūt dėl to, kad man buvo šokas pirmą kartą pamačius žmones su rimtomis problemomis. Tad nusprendžiau kapstytis, lipti iš duobės.
Psichiatrijos ligoninėje jums nustatė šizoefektinį sutrkimą. Kas yra sunkiausia susidūrus su šia diagnose? Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti su kuo teko ar tenka susidurti žmogui, kuris tuo serga? Kas yra sunkiausia?
Susitaikyti su tuo, kad turiu psichikos sutrikimą buvo labai sunku ir tai truko labai ilgai. Pirmiausia gąsdino aplinkinių požiūris, vėliau įgavau nepilnavertiškumo kompleksą. Sunkiausia buvo gyventi su tuo iki etapo, kai pradėjau skaityti knygas. Būtent skaitydamas knygas pamačiau, kad yra daug žmonių su negalia ir kad jie visi dėl jos kenčia.
Kaip pasireiškia ši liga? Kokia būsena nutinka žmogui, kuris tai išgyvena?
Atrodo taip, tarsi vaidentųsi nebūti dalykai, užsikabindavau už kokios minties ir įsivaizdavau, kad tai realiai vyksta. Laikydavausi tos minties įsikibęs kol pasaulis pasidarydavo svetimas, jausdavausi kaip ne žemės gyventojas, o kaip ateivis tarp žmonių. Dar lysdavo įkyrios mintys, bet jos greitai praeidavo.
Kai išrašė iš ligoninės, ar dar teko vartoti žolę?
Kai išrašė iš ligoninės draugų jau nebeturėjau. Žolę vieną ir paskutinį kartą vartoti teko. Turbūt kažkuo norėjau įsitikinti, kažką suprasti, išsiaiškinti, tačiau kai pasireiškė panašūs simptomai prieš atsigulant į ligoninę, išsigandau ir supratau, kad nieko gero tai neduos.
Kas jums padėjo atsikratyti šios priklausomybės?
Labiausiai padėjo vienas šeimos narys: jo nebylus palaikymas ir supratimas apie mano bėdą buvo didžiausia pagalba.
Kas jums šiuo laikotarpiu padeda? Galbūt turite žmonių, į kuriuos lygiuojatės ar imate pavyzdį iš jų?
Šiuo laikotarpiu padeda savišvieta, knygos. Galėčiau išskirti šias knygas : Y. Harrari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“; Karl Ove Knausgard knygos „Mano kova“; K. Petrylo, M. Repšio „Šokis su tamsa“; M. Repšys „Heraklis Nr. 4“; E. Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk’“. Suvokiu, kad tai praeitas laikotarpis į kurį grižt nenoriu. Taip pat įdomūs ir kūrybingi žmonės, į kuriuos galima lygiuotis.
Jeigu galėtumėte grįžti atgal, ką keistumėte ar ką patartumėte kitiems, kurie nori viską išbandyti?
Manau, viskas priklauso nuo tėvų auklėjimo ir pačios asmenybės. Reikia jausti ribas, gerbti tėvus ir save patį. Negalvoti, kad darau tai ką noriu, tai mano gyvenimas, o galvoti, kad ir nuo manęs priklauso kitų gyvenimai.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|