– Ar neatrodo pačiai, kad jau XX amžius (nekalbant jau apie XXI amžių) yra kokybiškai kitoks, nei iki tol buvę amžiai – bent jau žvelgiant nuo XIX a. atgalios vos ne iki akmens amžiaus? Kas tuomet buvo etnografija – tikriausiai neatskiriama ir kasdieninė mūsų protėvių gyvenimo dalis?
– Apie akmens amžiaus etnosą čia negalėtume kalbėti: vargu bau anuometinėje sanklodoje būta kokių nors jo apraiškų. Pasitikslinkime: etnos‘as [gr] – tauta, istoriškai susiformavusi bendruomenė, kurią jungia tam tikros gyvensenos raiškos. Etnokultūra [+cultivare] – bendruomeniškai sutariant ugdoma tautos dvasinė ir materialioji patirtis. Etnografija [+graphos] – gyvenimo būdo, papročių aprašymas. Etnologija [+logos] – mokslas, tiriantis šias raiškas. Tačiau ne tik tyrėjai pastebi, kad kiekviename amžiuje, netgi kiekvienoje kartoje galima rasti ką nors „kokybiškai kitokio“. Studijų metais, menu, kartodavome Antikos autoritetus, kurie yra kalbėję [neatmenu kas, bet pačiam, lituanistui, gal labiau seksis prisiminti], jog jų jaunimas yra niekam tikęs, neklusnus, nevertinantis vyresnės kartos bei jos patirčių. Tad nuo anų laikų, kiek siekia žmonijos atmintis, vis kas nors keitėsi, tapdavo ne taip, kaip būta. Teigti, jog tai buvo, na, ir dabar yra, visuotiniai reiškiniai, taip pat negalėtume. Yra dalis bendrataučių bendrapiliečių, kurie vadovaujasi priežodžiu „Kaip radom, taip ir paliksim“. Kita dalis mano, jog kiekvienos kartos pareiga sukurti šį bei tą naujo, savito ir aktyviai veikia ta linkme. Yra ir tokių, kurie nieko nemano, tik priima tai, kas jiems paduodama [„Yra taip, kaip yra“]. Tai sudaro gražų gyvenimo margumyną, teikiantį peno individualiems bei visuotiniams svarstymams. Na, mes, nesileisdami giliai į praeitį, atsiremkime į XVIII a. literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį, kuris „Metuose“ [manoma, jog ir pamoksluose] barė lietuvninkus, pametančius savuosius papročius ir mėgdžiojančius vokiškuosius. XIX šimtmečio pradžioje Simonas Daukantas ne iš neturėjimo ką veikti ėmėsi rašyti apie Lietuvos istoriją bei etnokultūrą, bet matydamas laikų ir papročių kaitą [„O tempora, o mores“].
Su juo – ir kiti ano meto šviesuoliai. Amžiaus pabaigoje Jono Basanavičiaus „Auszra“ [juk tada buvo tokia rašyba] ragino užrašinėti senųjų perteikiamą tautosaką, kuri jų akyse nykusi... XX a. pradžios aistruoliai sugebėjo ištraukti iš užmaršties sutartinių lobyno likučius, o dabartinė paveldo sargų karta jas įvedė į Pasaulio atminties sąrašus, kaip ir atgaivintas kryždirbystės tradicijas arba Dainų šventes, kurių pradžia tesiekia XX amžiaus pirmąją pusę [1924], o jau yra mūsų tautos brangintina savastis. Rodos, kai dainos buvo perkeltos į scenas, didesnioji tautos dalis jau linko daugiau klausytis nei dainuoti, bet kaip tada įvyko „Dainuojanti revoliucija“? Niekada negali žinoti, kada ir kur iš tautos dvasios gelmėse glūdėjusios žarijos gali būti įpūsta nauja ugnis.
– Jei technologijos tobulėja/keičiasi tiesiog akyse, tai mūsų (kaip ir kiekvienos tautos) papročiai pasižymi ypatingu atsparumu laikui – kuo Jūs tai paaiškintumėte?
– Tuo ir pasižymi, kad įvairios technologijos ir kiti materialūs dalykai tėra įrankiai palengvinti, susikurti patogesnį būvį. Tuo tarpu žmogus, išskirtinė būtybė iš visų žemės gyvybės apraiškų, nuolatos jaučia aukštesnio, dvasinio lygmens siekius: mylėti ir būti mylimam, suprastam, sulaukti užuojautos ir palaikymo, gėrėtis grožiu ir kurti gėrį... Galima vardinti daugybę dalykų, kurių nesumodeliuos jokios laboratorijos, jokie dirbtiniai intelektai. Tačiau būtent jais žmogus gali užpildyti savo vidaus tuštėjančias erdves, kad netaptų „tuščiu puodu, kuris garsiai skamba“. Matyt, todėl, kuo toliau nueinama nuo savo šaknų, tuo didesnis apima pasiilgimas gero seno... paprastumo. Kartais vienos kartos klystkelius į kelią grąžina ateinačioji, kartais perlipama per kelias kartas, bet grįžtama tolydžio. Iš senolių taip pat esame perėmę šviesiai liūdną pajuokavimą: „Neklausot mūsų, vaikai, na, nieko – anūkai už jus atsilygins“.
– Dabar gi, regis, bent dvi didžiosios metų šventės – Kalėdos ir Velykos (o kur dar Jurginės, Žolinės ir pan.) – sieja mus su protėvių laikais, kai ir buvo sukurti/nusistovėjo šie mūsų tautos papročiai. Ir tai tikriausiai yra labai gerai, kad yra/išliko tokios šventės – kaip galimybė atsigręžti ir į mūsų tautos etnošaknis?
– Trys banginiai senosiose graviūrose laiko žemę virš visatos vandenų. Trys kertinės metinės šventės – Kalėdos, Velykos ir Vėlinės – etnopavelde per visas istorines ar ideologines pervartas išlaikytos ir atiduotos į mūsų rankas, kad jų įsikibę parsineštume ir daugiau to, kas pakeliui išbarstyta. Taip, būtent – ir Vėlinės. Jos kaip tik labiausiai išlaikė kertinį šventės akcentą – apeigą. Šventė be apeigos nėra tikra šventė. Visa tai, ką mes įvardiname dabar, kaip šventės atributus – linksmybes, pramogas, užstales, dovanas – tėra papildiniai, padedantys jai gražiau, paveikiau išsiskleisti. Šventės pilnatvė suprantama tokia: įvykio prasmės bei reikmės suvokimas – tinkamas pasiruošimas – teisingai atlikta apeiga – džiaugsmas visa tai atlikus: apdovanojimai, vaišės, pasilinksminimai – daug ką galime teikti vieni kitiems, paliudydami, kad gera mums kartu, kad žmogus gimęs gyventi ne vienas. Sunku būtų pasakyti, kada atsirado ir kada nusistovėjo toks, kokį dabar pažįstame, tradicinis mūsų švenčių ir kasdienybės etnokalendorius.
Neturime nei popieriuje rašytų, nei uolose iškaltų dokumentų. Tačiau galėtume manyti, Velykos gali atspindėti mūsų tolimųjų gentainių klajonių metą, kuomet buvo sekama paskui paukščius, maitinamasis gamtos dovanomis [tam ir margutis – šventės ženklas]. Tuo tarpu Vėlinės, mirusiųjų kapų gerbimas, matyt, atsirado, jau mūsų protėviams sėsliai įsikūrus. Galimas dalykas, jog Kalėdų šventimas atsirado taip pat su žemdirbystės pradžia, tą liudytų dalinimasis kalėdaičiu, pirminės duonos simboliu, ir valgių iš javų, daržovių gausa ant Kūčių stalo. Šios šventės yra pamatinės, išlaikiusios apeiginį vyksmą. Tuo tarpu Užgavėnės, kadaise, galima spėti, buvusi labai sena apeiginė šventė, dabar atgijo kaip šauni pramoga. Jurginės, Sekminės, Žolinė nykstant žemdirbiškojo klodo dominavimui tautoje, išsaugotos tik per bažnytines apeigas, per nauja kuriant kaimynijas, bendruomenes, tapo gražiu vienijančių veiklų ženklu. Tad vėl galime pakartoti: nežinome, kada žarija, glūdėjusi pelene, kokio vėjo gali būti vėl įpūsta. Tai, ką turime sukrovę per kartų kartas yra mūsų paveldo kraitinė skrynia ir puiku, kai ji pilna, nors ir ne visada viską iš jos imam, bet žinome, kad prireikus rasim, ir tai – labai gerai.
– O kaip ateityje mums išsaugoti tai, ką mūsų protėviai mums perdavė/paliko – kažkada visai natūraliai, o dabar tai (bent dalis mūsų) visuomenė vertina vos ne kaip kažkokias „iškasenas“? Tad gal, pvz., vertėtų mokyklose įvesti etnokultūros/etnoistorijos pamokas?
– Manoma, jog Velykų salos milžinai, Naskos dykumos piešiniai ir daugybė kitų, mums dabar sunkiai įspėjamų arttefaktų esą kadaise buvusių itin aukšto lygio civilizacijų nebylūs palikuonys. Kai tokios civilizacijos žlunga, iš atskirties, iš užribių išeina atstumtieji, pamirštieji, neatrastieji ir vėl pradeda naują žmonijos istorijos etapą, ko gero, su tokiais pat atradimais ir tokiomis pačiomis klaidomis bei patirtimis. Lieka tai, kas žmogui padeda išlikti žmogumi. Nedrįsčiau tvirtinti, kad dar viena privaloma disciplina mokyklų programose galėtų... Tas grūdas turi būti sudaigintas šeimose, juk vaikai perima pirmiausia tą paveldą, kurį randa ateidami pas mus. Mokykloje gyvenimiškosios nuostatos gali būti patvirtintos ar pakoreguotos, bet pamatiniai dalykai yra kur kas gilesni. Dar tada, kai pradėjome sukti Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendro tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ ratą, vienoje iš kūrybinių dirbtuvių išsakyta skandinavų fokloristų mintis patvirtinta ir mūsų patirties: vaikai perima tai, ką mes patys mylime ir gerbiame.
Tiesa, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metas reikia duoti erdvės maištui, be kurio jiems neįsivaizduojamas savęs įtvirtinimas, tačiau tapę suaugusiais, jie augins savo vaikus tomis pačiomis vertybėmis, kokias perėmė iš šeimos, giminės, na, iš dalies, ir aplinkos. O mokyklose, ar tai būtų pamokos, ar popamokinė veikla, viskas priklausytų nuo to, kokie mokytojai būtų pasirengę šias vertybes perduoti: paskui mokytoją žygeivį, kraštotyrininką, kupiną meilės savo kraštui ir jo vertybėms, vaikai neraginami eina.
– Pandemija, regis, įneš tam tikras korektyvas bent į artimiausiais Didžiausiais Metų Šventes, tačiau jos Dvasios – nepajudins nė per jotą, tiesa?
– Man patiko pavasarį, artėjant Velykų šventėms, berods, arkivyskupo Kęstyčio Kėvalo pastaba tiems, kurie nuolat kartojo, kad dabar jau dėl pandemijos bus tokios Velykos, kokių niekada nėra buvę. Jis pasakė: pasimetę, pilni baimės, užsidarę namuose, galvodami, kad dabar tai jau viskas baigta, buvo apaštalai ir kiti Kristaus mokiniai Jeruzalėje – tokios buvo pačios pirmosios Velykos. Žavi pastaba, patvirtinanti priežodžius: „nieko naujo po šia saule“ arba „kiekviena naujovė – tiktai kadaise pamiršta senovė“. Gali kisti aplinka, gyvenimo sąlygos ir daug apčiuopiamų dalykų, bet žmonijos prigimtis išliks tokia pati. Antraip nebebūtume žmonės.