Praeito amžiaus Vilniaus kavinės: neregėtos sultys, dideli pinigai ir istorija apie meilę, seksą, vartininką bei nobelistą

Į senus laikus galima pažvelgti visokiausiais kampais. Štai kartą sutikau žmogų, kuris šlifavo parketą skirtinguose sovietiniuose restoranuose. „Neringoje“ (iki šiol gyvuoja Gedimino prospekte), „Dainavoje“, jau seniai pradingusioje kapitalizmo džiunglėse (dabar tai sporto klubas ir restoranas Vienuolio gatvėje) bei „Taure“. „Tauras“ tai mistinė sovietinė kavinė prie pat Tauro kalno papėdės nuo Vasario 16-osios gatvės pusės. Bet „Taure“ nei aš pats esu buvęs, nei girdėjau ką buvus ir atsiminus ką įdomesnio. Kavinė be istorijų.

Kur buvo geri kolektyvai? „Neringoje“, tarkime, buvo geriausias kolektyvas parketo šlifuotojui. Ten atrinkdavo gražias tvarkingas padavėjas. Gražuolės, prie visų savo gražiųjų ypatybių, dar buvo ir švelnios parketo šlifuotojui Vytautui. Kitų restoranų kolektyvai nei pavaišindavo skanesniais patiekalais, nei išvis „labas“ burbteldavo Vytautui. Elitas žvelgė iš aukšto. Apie „Neringos“ padavėjų meilumą tai net yra garsūs eilėraščiai. Bet apie tai – straipsnio pabaigoje. Dabar pakalbėsime apie viso restoraninio judėjimo pagrindinius variklius – kelnerius, kitaip tariant – padavėjus.