Žmogaus sieloje slypi baimė viskam, kas nėra akivaizdu, atpažįstama fiziniais pojūčiais. Kiekvieno iš mūsų dvasia visada verda kaip emocijų katilas: čia pavydas, baimė susidurti su paslaptingų galių turinčia asmenybe, kuri gali būti galingesnė, stipresnė, pajungti savo valiai, pagelbėti, o gal net pakenkti. Jei kažkas gali gydyti – įmanoma, kad turi ir galių susargdinti, pražudyti, ar prakeikti. Požiūrį į raganas lėmė laikmečio aura, fanatizmas, masinėms psichozėms palankus laikas. Inkvizicijos laužų metas – epocha, kai raganų teisinis persekiojimas buvo itin aktyvus visoje Europoje. Matyt nuskriaustų raganaičių apmaudas ir nuoskaudos buvo tokios stiprios, kad įsibrovė į sielas, ir blykčioja skaudžiais impulsais iki šių dienų. Raganos, raganiai, kerėtojai buvo garbinami ir teisiami, baudžiami skaudžia mirties bausme, teismo procesų metu būtina buvo kankinti. Dabar pasaulis smerkia raganų teismų procesus.
Šiuolaikinėje visuomenėje mažiau fanatizmo, panikos proveržių. Tačiau žmonių, linkusių keliauti į raganų medžioklę rastume. Juk kartas nuo karto mes vis dar apdovanojame vieni kitus visiškai beprasmiu stresu. Neapykantos, pavydo, to, ką ryškiomis spalvomis tapo baimės akys – suasmeninimo vardas – Ragana, kurią, anot pretenduojančio į teisuolius, reikia nutempti ant laužo, kol dar neįžvelgtos sielos tamsumos . Savo pavydą, neapykantą, agresiją žmonės dažnai mistifikuoja. Štai ir turime Raganą – magišką būtybę – galinčią šluota nulėkti mėnulio perpjauti, magiškais veiksmais atimti karvių pieną, nužiūrėti mylimuosius, apkeisti ar nužiūrėti vaikus. O ar iš tiesų taip yra, – atvirai savo neeiliniu gyvenimo būdu dalinasi mano pašnekovė Vilija Lobačiuvienė.
– Ar Jums teko patirti patyčių?
– Ragana esu daug metų. Žmonės mane stebi, tikisi kažin ko. Būna, kad bijo. Priskiria man nebūdingų nuodėmių, o aš – niekada nesiginu. Savo vardą sąžiningai užsidirbau. Ėjau į televizijas dar tuomet, kai visi bijojo ne tik patyčių, darbo netekimo, grėsė patekti į psichiatrinę ligoninę. Raganos etiketė yra mano, man ji patinka yra priimtina, aš ją pasirinkau, savo gyvenimo būdu užsidirbau. Bet aš turiu šeimą, kuri netyčia į visą šį reikalą įveliama. Jiems to viešumo, dėmesio nereikia. Sakyčiau patyčių kultūra, stereotipų klijavimas gajus ir šiandien. Su juo susiduriu įstaigose, organizacijose. Bet visada sakau, kad tai priklauso nuo kiekvieno kvailumo lygio. Jei matau, kad žmogus tiki burtais, raganų magiška galia ar yra kvailys – atleidžiu.
– Ar Lietuvoje daug yra raganų?
– 1991 metais buvau pirmoji Lietuvoje, kuri registravo Netradicinės liaudies medicinos sąjungą. Per tą laiką labai daug žmonių dalyvavo mokymuose, šabašuose ( aut. past. tai yra specifinės raganų meno kūrybinės dirbtuvės), raganyno sąskrydžiuose. Anuomet, pačioje veiklos pradžioje sunku buvo rasti ir lektorių, jų ieškodavau visais būdais. Pamažu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išlaisvėjus mūsų žmonėms, pradėjo kurtis mažos, smulkios mokyklėlės, filialai – astrologijos, numerologijos, aiškiaregystės, ar gydymo. Vykdavo vandens užkalbėjimas, daiktų pakrovimai, priklausomai nuo to, kokie žmonės aplink save rinko bendraminčius. O juk viskas prasidėjo laikmečiu, kuomet tokie dalykai buvo uždrausti, žmonės bijojo represijų, grėsė patekimas į psichiatrinę ligoninę. Mano mokiniai praktikuoja nuo 1991 metų, o raganius gali būti ir tas žmogus, kuris nėra baigęs jokio mokslo, bet turi regėjimą ar galią. Tas skaičiavimas Lietuvoje veikiančių raganų bei raganių gali būti netikslus, bet jų yra daug, sakyčiau ne mažiau nei 2000 tai tikrai. Mūsų pasaulyje veikia žmonės su patirtimi ir su atsakomybės jausmu, yra ir apsišaukėlių. Juk žiūrėkite ir mene: yra profesionalai, kuria ir liaudies meistrai. Pasitaiko tokių, kurie žmones mulkina, grasina prakeiksmais, nužiūrėjimais, pinigus išvilioja. Šiais laikais niekas jų akmenimis neužmėto, į upę nemeta, peiliais nebado, nedegina ant laužo, bet žmonėms, yra apie ką pagalvoti.
– Ar Jums tenka susidurti su perdėtai jautriais žmonėmis, kurie, atrodytų, be jokios rimtos priežasties, pasineria į paniką, liūdesį?
– Yra žmonių, kurie atvyksta pas mane, tiesiog pabendrauti: ieško atsakymų, kreipiasi dėl, atrodytų, nereikšmingų smulkmenų. Prašo paburti ir išsklaidyti jų bėdas, nors patys, vengia imtis veiksmų ir atsakomybės. Labai dažnai būna kritiškai nusiteikę savo aplinkai, skundžiasi kaimynais, bet pamiršta atsigręžti į save. Bet mano nuomone, psichologinės visuomenės problemos slypi žmogaus viduje. Tai ateina iš jo įpročių, savotiško pasaulio suvokimo, klaidingai suprastos ar interpretuotos realybės. Žmonės nebesuvaldo savo troškimų, įgeidžių. Kartais norima per daug, o kartais – per mažai, trūksta drąsos žengti pirmąjį žingsnį. Žmogaus santykiai su kitais žmonėmis yra atsinešti iš šeimos, giminės, genealogijos, juos lemia prigimtiniai karminiai saitai. Žmonės į raganą kreipiasi ieškodami meilės, norėdami rasti atsakymus apie šeimyninę laimę, priimti tinkamą sprendimą.
– Kokios dažniausios bėdos kamuoja Žemaitijos žmones?
– Žemaitija – tai kraštas įaugęs man į kraują. Mano seneliai yra kilę iš Šilalės rajono. Mano nuomone, žemaičiai – tvirti, kieti, atsakingi žmonės. Todėl su žemaičiais nuolat bendrauju, gerbiu juos. Man teko susidurti su įvairiausiais žmonėmis iš visos Lietuvos. Būna, kuomet nelaimėliai prašo apžavėti mylimąjį ar paburti, kad bėda išsispręstų savaime. Žemaičiai – ne tokie. Jei jau žemaitis pasakė – taip ir bus. Pažadėję atvažiuos – nepaisys atstumo. Dauguma jų atvyksta tik su rimta bėda. Žemaičiui magijos nereikia – jie gavę patarimą – patys savo darbu viską sutvarkys. O problemos – labai žemiškos: santykiai, svajonės, prakeiksmai, nelaimės, meilės – nemeilės ar ligos, kūno negalia. Gydau opaliges, žaizdas, rožes. Moterys visuomet geidžia meilių žodžių, gėlių, komplimentų. Deja, bet vyrai Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje – ne kalbomis, o darbais savo jausmus įrodinėja. Žemaičiai gali netgi labai smarkiai įsižeisti, jei žmona apie jausmus tardo. Jie vienareikšmiškai supyks, jei moteris klausinės, ar myli. Juk savo jausmus jis ne žodžiais, o darbais reiškia: tvarko buitį, moka mokesčius, eina į rūsį, garažą, meistrauja, dirba kitus vyriškus darbus. Klausimas ar myli, gali jam atrodo, kaip jo darbų nuvertinimas, jo pastangų puoselėti šeimą pamiršimas, lyg tai reikėtų teisintis, ieškoti argumentų, būti tardomam. Šie klausimai tikram žemaičiui lyg didžiausia kančia. Nepaisant to, kad jie kieti, užsispyrę – šeimos jų dažniausiais būna tvirtos. Labai vertina giminės tradicijas, saugo savo giminę, jos orumą. Tėvai perdėtai kišasi į vaikų gyvenimą, bet ne iš blogos valios, o didelio rūpesčio.
– Kaip tapote ragana – tai įgimta, paveldima ar išmokstama?
– Mano galva, liaudies medicina – ne akių spalva ar ausų forma, kad ją paveldėtum. Reikia ir žinių. O dėl tapimo ragana – tai amžinas klausimas. Ar ja tampama, ar gimstama? Universitete studijavau rusų filologiją. Į didmiestį atvykau iš Avidaujo kaimo, Šilalės rajone. Mokytis buvo sunku, o kartu ir labai įdomu. 1985 metais patekau į liaudies medicinos mokslo Tarybų Sąjungos stovyklas, labai gelbėjo rusų kalba. Ten, visa tai jau buvo propaguojama, kaupiamos žinios. Deja, Lietuvoje – tik pogrindyje. Norėjau, kad liaudies medicina būtų populiari ir pas mus. Rizikavau ir įkūriau liaudies medicinos sąjungą dar 1991 metais. Mano mama buvo žolininkė, žiniuonė, gerbiama kaimo felčerė. Kam reikėdavo suleisdavo vaistus, patardavo, sprendė psichologines problemas. Ji buvo išskirtinė – nevalgė mėsos, nesivėlė į kaimo moterėlių paskalas, domėjosi viskuo, daug skaitė. Savo mamos užrašus atidaviau vienai žolininkei, kad panaudotų savo knygoje. Manęs vaistažolės nedomina, nes norint tapti gera žolininke – reikia biochemijos žinių. Aš studijavau psichologiją, gilinau žinias universitete po vaiko gimimo. Tačiau pajutau, kad universitetinės lentelės yra bukos, neteisingos. Žmogus yra asmenybė, jis į lenteles netelpa. Bet, be jokios abejonės, studijos ir jose sukauptos žinios praverčia, susipažinau su daugybe įdomių žmonių.
Lietuva – krikščioniškas kraštas. Ar Jūs labai religingas žmogus?
– Na, žinote, dvasios, dvasinio gyvenimo sąvoka atėjo iš žodžio dvėsti. O kaip mes ją suvokiame – kiekvieno pagedimo dalykas. Aš esu pakankamai išsilavinęs žmogus, tad tikrai suvokiu, kas yra Dievas, Kristus. Krikščionybė į Lietuvą atėjo deginant, grobiant žemes, prievartaujant moteris. Gilinuosi į religijų esmę, negaliu tikėti aklai. Puikiai suvokiu, kiek religijos padarė ir vis dar daro skriaudos pasauliui. Tikiu visata, bet nesu kvaila, kad eičiau melstis į medį ar išpažinties. Mano nuomone, mąstantis žmogus negali būti fanatikas. Man svarbi giminė, laidojimo papročiai, uždegu žvakelę už išėjusiuosius. Savo tikėjimą turiu, bet dogmų vengiu. Nuolat mokausi pažinti visatos dėsnius. Neneigiu tikėjimo svarbos, bet negaliu pakęsti religinio, politinio ar dvasinio fanatizmo. Man tai yra baisu. Stengiuosi gyventi pagal papročius, tradicijas, neiškristi iš bendro nacionalinio konteksto.
– Kiekvienas karalius turi savo skeptrą, o kaip su raganomis. Ar skraidote šluota?
– Be abejo, skraidau savo pamėgta šluota. Juk negalima iš žmonių atimti įsivaizdavimo apie raganas. Norėčiau, kad visuomenė nepamirštų pagrindinio dalyko – gebėtų atsigręžti į save, nelaukti stebuklo nė iš raganos, nė iš Dievo, nė pasaulio. Reikėtų suvokti vieną tiesą – jeigu nori būti laimingas žinok, kad niekas kitas tavo asmeninės gerovės nesukraus, turi savo jėgomis tikėti, pats dėti pastangas ir pamažu artintis link norimo tikslo. Nepaisant negandų, šie metai bus palankūs tiems, kas eina ir daro, o ne tiems, kurie trypčioja vietoje ir dėl savo neryžtingumo, baimių kaltina visus kitus, tik ne save.
Ačiū už pokalbį.